XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Pyro pergalė

Ar verta?

Gera proga pamąstyti ir prisiminti panašius įvykius.

Konstitucinis teismas priėmė politinį sprendimą ir, simboliškai nuleisdamas kraują Darbo partijai, pasiūlė taiką visiems – ir balsus pirkusiems, ir viešai burbėjusiems, ir ant visko dėjusiems.

Šiandien daug mąsčiau, ar buvo verta? Ar buvo verta fiksuoti pažeidimus, juos tirti, naktimis nemiegoti, ieškoti būdų ir sprendimų? Ar buvo verta verstis per galvą? Ar buvo verta suteikti skausmą savo artimiesiems?

Taip, Konstitucinio teismo sprendimas leidžia ir man jaustis šiek tiek nugalėtoju. Tačiau iš esmės tai Pyro pergalė.

Ar galėjau pasiekti daugiau? Ar galėjau imtis dar labiau nutrūktgalviškų būdų ir ieškoti dar svaresnių argumentų? Konstitucinis teismas net nesiteikė manęs išklausyti. Kaip ir nerado reikalo įsigilinti į raštu pateiktus argumentus nueidamas politinio kompromiso keliu. Kokie dar argumentai ir skaičiai (kad ir kiek svarūs) būtų pakeitę galutinį rezultatą?

Konstitucinio teismo sukaltas kompromisas paneigia vertybinio kompaso egzistavimą. Tai pripažinimas, kad Lietuvos Respublikos viduje valdo ne vertybių politika, o realpolitik. „Kam tampyti liūtą už ūsų?“, – tokį neištartą klausimą girdžiu iš Konstitucinio teismo teisėjų.

Tas klausimas ne man. Tai klausimas tiems stebėtojams Vilniaus-Trakų apygardoje, į kurių pranešimus policija numodavo ranka. Tai spjūvis nuo-iki „karuselę“ vaizdo įrašu užfiksavusiems Šilutės-Pagėgių apygardoje. Tai žalia šviesa romams uždarbiauti kiekvienuose būsimuose rinkimuose Naujosios Vilnios apygardoje. Tai garantuotos pajamos kalėjimuose gyvenantiems vierchams. Tai signalas visiems, kad nepagautas balsų pirkimo užsakovas – ne vagis.

Tai, ar verta?

„Ne, neverta“, – sako manyje tūnantis racionalus ir viską apskaičiuojantis cinikas, pirštu rodantis į konfliktus su vaigauskais, dažnai mirtiną neutralių kolegų tylą, gapšių šmeižtus, tik copy&paste mokančius (ar tų pačių gapšių nupirktus), kitokių argumentų negirdinčius žurnalistus ir garsiai vardinantis iš to kylančius sunkumus ateityje.

Bet paskui vėl ir vėl prisimenu pokario partizanų likučius lediniame bevardžio miško bunkeryje kokių 1948-ųjų gruodį… be vilties, be išteklių, be artimųjų.

Mes dar turim, ką galim prarasti, todėl vėl ir vėl sakau: „Verta!“.

Piratai ir „Linkomanija“ švenčia Pyro pergalę

Virtualiame pasaulyje gyvenantys Lietuvos piratai (dabar bendrine prasme galės būt vadinami sergėjais bernotais) švenčia pergalę prieš LANVA, tačiau tik menka dalis suvokia, jog tos pergalės vertė tolygi Pyro džiaugsmui. Tiksliau, tai tik laikinas savęs apgaudinėjimas, esą teismas išteisino asmenį, kuris pats buvo prisipažinęs „galėjęs siųstis programinę įrangą“.

Priminsiu, jog su Džiugu (1, 2, 3) jau ilgokai diskutuojame apie įvairius šios bylos klausimus, tačiau man asmeniškai svarbiausias klausimas, ar asmuo suvokia darąs teisės pažeidimą ir tai vis tiek daro. Jeigu taip, tai moralinis problemos sprendimas akivaizdus, o teisinės procesinės įrodinėjimo priemonės ir jų naudojimas jau tik šalutinis techninis klausimas.

Ką išgirdome iš teismo? Jeigu lrytas.lt teisingai cituoja teismo paskelbtą sprendimą, tai:

Kaip matyti iš bylos medžiagos, LANVA yra viešoji įstaiga. Teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad LANVA, kaip viešoji įstaiga, turėjo teisę savarankiškai rinkti įrodymus. Teismui taip pat nebuvo pateikta duomenų, ar įranga, kuri buvo naudojama fiksuoti interneto vartotojų autorių ir gretutinių teisių pažeidimus padarant kūrinius viešai prieinamus internete, yra aprobuota.

Administracinė teisė reikalauja, jog teisėsaugos institucijos vienareikšmiškai nustatytų asmens kaltumą, todėl teismo argumentus reikia suprasti paprastai – tyrimo metu buvo naudotos netinkamos įrodymų fiksavimo priemonės ir procedūros. Dėl pirmojo teismo argumento (esą LANVA neturi teisės rinkti įrodymų) iš tiesų LANVA planuojama apeliacija galėtų būti sėkminga. Dėl antrojo argumento (jog naudojama įranga neaprobuota) sudėtingiau. Manau, jog čia LANVA padarė esminę klaidą, nepasinaudojusi antstolių paslaugomis. Jeigu mano turimi neoficial9s duomenys iš tiesų teisingi ir LANVA tiesiog pateikė IP adresų sąrašą su kompiuterio darbinio vaizdo spausdiniais, tai tokie įrodymai iš tiesų itin silpni. Kita vertus, jog tokie sergėjų prisipažinimai, kaip kad buvo šios bylos atveju, gali padaryti ir minimalius turimus įrodymus pakankamais dėl įrodymų visumos.

Tad kodėl piratų pergalė laikina? Nes LANVA turės ir antrą, ir trečią, ir, jeigu reikės 485-ą progą pakartoti savo veiksmus. Ir kažkurį kartą pataikys. Kažkodėl  spėju, kad protingiau paruoštas „Microsoft“ veiksmas prieš „Linkomaniją“ į tikslą pataikys jau pirmu ar antru šūviu. Laiko klausimas.

O Džiugo idėją, jog intelektinės nuosavybės kopijavimas be savininkų sutikimo elektroninėje erdvėje nėra teisės pažeidimas, kol kas galiu priimti tik kaip naujadarą, kuriam trūksta tiek teorinio, tiek loginio pagrindimo. Gaila, jog šį naujadarą daugelis interneto entuziastų linkę priimti kaip teisinę realybę. Deja, tai toli gražu prasilenkia su tiesa ir, kaip bebūtų gaila, bet skatina Lietuvos piliečius pažeidinėti mūsų pačių priimtus įstatymus. Dura lex, sed lex