XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Prezidento rinkimai

Apie Gitaną Nausėdą – komunistą ir kaip tai keičia 2024 metų Prezidento rinkimus

Guodos Pečiulytės kvietimu kartu su Ainiumi Lašu LRT televizijoje aptarėme naujausią informaciją apie nutylėtą Prezidento Gitano Nausėdos biografijos faktą – tai, kad jis 1988 metų gegužę įstojo į Lietuvos komunistų partiją. Visas epizodas pasiekiamas LRT interneto svetainėje (nuoroda).

Pagrindiniai mano pastebėjimai:

  • Tai nesąžiningas aukščiausio valstybės pareigūnų elgesys. Tai nėra nusikaltimas prieš valstybę, tai nėra teisės aktų pažeidimas (VRK anketoje ši grafa nėra privaloma, jos duomenų VRK netikrina). Tačiau prašymą Gitanas Nausėda pasirašė 1988-05-20, o po poros savaičių 1988-06-03 susibūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.
  • Ši naujiena keičia padėtį 2024 metų Prezidento rinkimų kampanijoje:
    • Šiuo metu (iki kažkur rudens) vyksta aktyvi potencialių kandidatų atranka/paieška ir pirminės derybos su jais. Ir reikšminga silpnybė dabartinio Prezidento pozicijoje yra papildoma motyvacija tokios dėmės neturintiems svarstyti galimybę kandidatuoti.
    • Komunikacijos mokslo prasme tai yra „wedge issue“ – politikos klausimas, kuriame kandidatai turi skirtumų, turinčių esminę apsisprendimo galią atskiroms rinkėjų grupėms.
    • Pavyzdžiui, šis biografijos faktas (ypač – jo nutylėjimas) labai negerai atrodo žinant, kad Prezidentas yra valstybės kariuomenės vyriausiasis vadas. Kaip jis elgsis aktyvaus konflikto su Kremliumi sąlygomis? Irgi rašys prašymą?
  • Tai, kad ir ankstesni Prezidentai buvo LKP nariai, nekeičia problemos esmės – tiesiog anksčiau nebuvo rimto alternatyvaus kandidato, kuris tokio fakto savo biografijoje neturėtų (išskyrus Stasį Lozoraitį 1993 metų Prezidento rinkimuose).
  • Bendru atveju situacija yra klasikinis „skeleto spintoje“ pavyzdys. Kai nutylėta informacija yra kandidato silpnybė. Technologijų požiūriu vertinama, kas padaro daugiau žalos – ar tikimybė, kad informacija vėliau paaiškės, ar išankstinis jos paskelbimas ir neutralizavimas.
  • Kam istorija naudinga? Akivaizdu, esamiems ir potencialiems Gitano Nausėdos oponentams. Tarp tokių tiek nepartiniai (pavyzdžiui, dabar aptarinėjamas Ignas Vėgėlė), tiek partiniai (ką pats, atvirai kreipdamas į TS-LKD, įvardino Gitanas Nausėda). Bendrai imant, skeleto tempimas iš spintos, labiausiai naudingas visuomenei – tai atskleidžia dar vieną politikos vertybinę takoskyrą ir kandidatų vertybines savybes.

Septynios galimybės Zigmantui Balčyčiui

Balčytis Grybauskaitė (http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/ekspertai-zigmantas-balcytis---rimciausias-issukis-daliai-grybauskaitei-1108911/)Socialdemokratų partija stovi prie ruletės, kurioje statyti galima tik va bank. Rezultatą (laimėtą II turą) gali garantuoti tik visu frontu vykdomas puolimas.

Pozicijos prieš II turo kampaniją

Viso dalyvavo rinkėjų: 1 331 982. Iš jų už D.Grybauskaitę – 611 293 (45,89%). Už Z.Balčytį – 181 555 (13,63%). Gautų balsų skirtumas – 429 738.

Skirtumui panaikinti Z.Balčytis gali tikėtis tokių maksimalių „priedų“ iš kitų kandidatų (viso – 539 134):

  • Artūras Paulauskas – 160 058
  • Naglis Puteikis – 124 216
  • Valdemar Tomaševski – 109 627
  • Artūras Zuokas – 69 553
  • Bronis Ropė – 55 235
  • sugadinti biuleteniai – 20 445

Zigmanto Balčyčio galimybės

Balsų skirtumą socialdemokratai turi galimybių panaikinti, užtikrinę keturis strateginius tikslus: (a) mažinti D.Grybauskaitės paramą iš balsavusių I ture; (b) riboti naujų balsų atėjimą D.Grybauskaitei II ture; (c) išlaikyti savo balsus, gautus I ture; (d) pritraukti naujus rinkėjus sau.

A. Mažinti D.Grybauskaitės paramą iš balsavusių I ture

1. Atsikovoti „socdeminius“ balsus

Komunikacija turi būti skirta toms tradiciškai kairiųjų teritorijoms (pavyzdžiui, pagal 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus – vidutinio dydžio „kaimiškieji“ vidurio Lietuvos rajonai), kuriuose I ture Z.Balčytis surinko mažiau paramos, nei LSDP 2012 m., o skirtumas atiteko D.Grybauskaitei.

Tikėtina nauda – iki 70 tūkst. rinkėjų (2012 m. Seimo daugiamandatėje apygardoje LSDP gavo net 251 tūkst. balsų), atkovotų iš D.Grybauskaitės (t.y. atotrūkis sumažėtų dvigubai – iki 140 tūkst.)

Vilkaviškio rajonas2. Mažinti D.Grybauskaitės rėmėjų norą eiti į rinkimus II kartą

Lyginant su 2009 m. palaikymo lygiu, D.Grybauskaitės rėmėjų sumažėjo daugiau nei trečdaliu – nuo 950 tūkst. iki 611 tūkst. Socialdemokratų komunikacija turi siekti argumentus, kurie paveikė tą trečdalį, skleisti šįkart parėmusių rinkėjų auditorijoje.

Tuo pat metu ieškoti kitų argumentų, kurie galėtų mažinti D.Grybauskaitės rinkėjų aktyvumą.

Tikėtina nauda – iki 10 proc. sumažėjęs D.Grybauskaitės palaikymas, t.y. atotrūkis sumažintas apie 60 tūkst. balsų.

LRP_2014_DG_tikslaiB. Riboti naujų balsų atėjimą D.Grybauskaitei II ture

3. Užkirsti kelią „seniesiems“ D.Grybauskaitės rinkėjams ateiti į rinkimus (kurie nėjo I ture, bet balsavo už ją 2009 m.)

2009 m. rinkimuose dalyvavo 1 393 278 rinkėjai – t.y. 62 tūkst. rinkėjų daugiau, nei šiais metais. Dalis šių rinkėjų gali būti 2009 m. balsavę už D.Grybauskaitę, bet šįkart neatėjo į I turą, tikėdamiesi, kad kiti už juos „tinkamai“ nubalsuos.

Tikslas susijęs su [2], tačiau čia naudojami šiek tiek modifikuota argumentacija/motyvai.

Tikėtina nauda – neutralizuota D.Grybauskaitės galimybė didinti palaikymą.

4. Mažinti norą eiti į II turą A.Zuoko elektoratui

Daugiau nei 69 tūkst. liberalių nuostatų rinkėjų – labiau tikėtini D.Grybauskaitės, o ne Z.Balčyčio rėmėjai. Todėl geriau juos neutralizuoti, nei suteikti santykinę naudą oponentei.

Tikėtina nauda – neutralizuota D.Grybauskaitės galimybė didinti palaikymą.

C. Išlaikyti savo balsus, gautus I ture

5. Išlaikyti I ture gautą paramą

Nors ir mažai tikėtina, tačiau D.Grybauskaitės rinkimų štabas gali imtis agresyvios taktikos ir atakuoti bazinę Z.Balčyčio palaikymo grupę. Tai ypač svarbu, įvertinant socialdemokratų elektorato simpatijas D.Grybauskaitei – t.y. tai jai yra gana lengvas grobis.

Tikėtina nauda – išlaikytas bazinis palaikymas.

ZB_kur_bazinis_palaikymas6. Sinchronizuoti II turo kampaniją su EP rinkimų kampanija

Gana ryški Z.Balčyčio LRP rinkimų kampanijos yda – silpna komanda (jei iš viso tokia buvo). Sinchronizuojant dviejų rinkimų kampanijas įmanoma Z.Balčytį susieti su kitais LSDP sąrašo EP rinkimuose kandidatais ir rodyti juos kaip vieną komandą, kurios aiškus lyderis – Z.Balčytis.

Savaime suprantama, tai būtų manipuliatyvu (kiti EP kandidatai netaptų LRP patarėjais), o patekęs į EP Z.Balčytis niekaip nevadovautų kitiems LSDP atstovams, turintiems laisvą mandatą. Tačiau LRP rinkėjams stipri komanda (ypač – Vilija Blinkevičiūtė) suteiktų papildomų motyvų balsuoti už socialdemokratų kandidatą.

Tikėtina nauda – išlaikytas bazinis palaikymas.

D. Pritraukti naujus rinkėjus sau

7. Užsitikrinti V.Uspaskich, V.Tomaševski  ir B.Ropės paramą

Vieša parama turi būti ne tik asmeninė/deklaratyvi, bet ir (gal net svarbiau) rinkimų štabų/partijų infrastruktūros:

  • pavežant ir netiesiogiai spaudžiant rinkėjus (LLRA kontroliuojamose savivaldybėse)
  • Darbo partijai spaudžiant „tinkamai“ balsuoti kontroliuojamų organizacijų/įmonių darbuotojus
  • kartojant kitus „smulkius“ rinkimų pažeidimus (kurių dabartinės sudėties VRK niekada nedrįs pripažinti padariusiais esminę įtaką rinkimų rezultatams)

Tikėtina nauda – maksimaliai iki 325 tūkst. balsų, realu tikėtis iki 250 tūkst. balsų.

Iššūkis ir alternatyva

Atsikovojus „socdeminius“ balsus ir surinkus Uspaskich/Tomaševski/Ropės balsus galima I turo atotrūkį (429 tūkst. balsų) sumažinti atitinkamai ~140 tūkst. ir ~250 tūkst. balsų. Likusi dalis – apie 40 tūkst. balsų jau gali būti konkrečių aplinkybių (pavyzdžiui, gero/blogo oro), neprognozuojamų N.Puteikio vedamų „protesto“ balsų pasekmė.

Tačiau pagrindinis klausimas – įvykdyti visus šiuos uždavinius per 2 savaites reikia didelių žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Ką jau kalbėti, kad socialdemokratams tektų sudarinėti daug sandorių su sąžine (pavyzdžiui, siekiant Viktor Uspaskich ar „violetinių“ paramos). Tokio pralošto statymo va bank kaina – supykusi perrinkta Dalia Grybauskaitė ir ne patys geriausi „socdeminių“ rinkėjų įspūdžiai. Nemaloni perspektyva patogiai Vyriausybėje dirbančiai socialdemokratų grietinėlei.

Alternatyva – dalyvavimas pro forma ir LRP formato išnaudojimas EP sąrašo protegavimui. Populiariausios partijos sprendimą žinosime jau artimiausiomis dienomis – jį parodys tyla arba veiksmai reklamos fronte.

Dalia Grybauskaitė: „Noriu ir privalau“. Ar įmanoma ją įveikti?

grybauskaite_lrpPrieš penkerius metus nagrinėjau, ar turi galimybių Dalios Grybauskaitės oponentai pasivaržyti prieš ją 2009 m. Prezidento rinkimuose. Vakar Prezidentė konstatavo „Noriu ir privalau“ ir tai priešpastatė 2009-uosius apibūdinusiam „Noriu ir galiu“. Tai įdomus vertybinės komunikacijos momentas, galimai rodantis jos pasirinktos rinkimų strategijos kryptį. Ar suvokta pareiga bus tinkamai paaiškinta, ar po ja atsiras erdvės klaidų pripažinimui, ar viso to pakaks reikalingam piliečių palankumui užtikrinti – tai pagrindiniai klausimai, į kuriuos dabar dėmesį turi sutelkti ir kandidatų lyderė, ir visi jos oponentai.

Skaičiai

Antras rinkimų turas – praktiškai neišvengiamas ir tai bus esminė sąlyga, lemianti I turo rinkimų kampanijos pobūdį. Kodėl neišvengiamas?

Prezidento rinkimų įstatymo 74 str. 6 d. nustato reikalavimus dviems scenarijams, kada Prezidentas išrenkamas I ture:

  • [..] pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.
  • Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidentus, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.

2012 m. Seimo rinkimuose balso teisę turinčių piliečių buvo priskaičiuota 2 588 418. Todėl rinkimai baigtųsi I ture, jeigu:

  • dalyvauja >1.294.209 rinkėjų, lyderis surenka >647.105 balsus;
  • dalyvauja <1.294.210 rinkėjų, lyderis surenka >862.506 balsus.

LRP_2014_DG_tikslaiAr kuris nors iš šių tikslų yra pasiekiamas Daliai Grybauskaitei? Tai iš dalies atsako nuoseklūs ir visą laikotarpį daromi sociologiniai tyrimai. Nuosekliai tuos pačius klausimus respondentams užduoda „Vilmorus“ kartu su „Lietuvos rytu“. Analizuojant tarpinius atskaitos taškus galima įvertinti dinamiką ir prognozuoti, koks dabar galėtų būti Prezidentės palaikymas, lyginant su 2009 m. rinkimais.

LRP_2014_DG_parama_dabarJeigu darytume prielaidą, jog „Palankus“ politiko vertinimas nuomonių tyrime gali būti tinkamas balsavimo už Dalią Grybauskaitę rodiklis (jei ją vertina palankiai, tai už kurį jos oponentą galėtų atiduoti balsą?), tai galima daryti išvadą, jog paskutinės „Vilmorus“ apklauso metu (2014 m. sausio 10-19 d.) maksimalus Prezidentės palaikymas rinkimuose galėjo siekti iki 701 tūkst. balsų.

Iš ankstesnių skaičiavimų matyti, jog 701 tūkst. balsų Daliai Grybauskaitei pakaktų (ir dar liktų ~50 tūkst. balsų „rezervas“), jeigu rinkimuose dalyvautų daugiau nei pusė rinkimų teisę turinčių asmenų.

Čia svarbu paminėti, jog maksimalios palaikymo ribos skaičiavimas yra truputį manipuliatyvus ir priklauso, kiek teisinga yra prielaida, jog palaikymo mastui vertinti pasirinkta charakteristika yra koreliuojanti su balsavimo rezultatais.

Strateginės silpnybės

Kaip matyti iš pateiktų skaičių, siekiant, kad rinkimai baigtųsi I ture, Prezidentės rinkiminė kampanija privalo siekti maksimalaus rinkėjų dalyvavimo.

Ar „kartais“ į rinkimus vaikščiojantys rinkėjai tikrai atitinka „reguliarių“ balsuotojų preferencijas – klausimas analizei. Gali susidaryti situacija, kai ateis balsuoti daug, bet atėjusieji nebalsuos Prezidentės naudai. Visgi, net ir tokiu atveju Dalia Grybauskaitė nerizikuotų nepatekti į antrą turą, todėl bandyti viską užbaigti vienu kirčiu – verta.

Savotišką kiaulystę Prezidentės strategijai yra iškrėtę dvi remiančios partijos – ir TS-LKD, ir LRLS. Savo išankstiniu apsisprendimu jos sukūrė Prezidentės konkurentams naudingą situaciją. Esant tik mažoms galimybėms, jog rinkimai baigsis I ture, labai galimas 2002/2003 metų Prezidento rinkimų scenarijus. Tuomet Valdo Adamkaus suminis gautų balsų skaičius augo tik 25% (I ture – 514 tūkst., o II ture – 643 tūkst.), kai kandidato Nr.2 kraitis didėjo 173%. Tokį rezultatą lemia tai, jog rinkimų favoritui naujų balsų surasti yra itin sunku, o kandidatas Nr.2 lengvai renka visus įsižeidusius protesto balsus. Tad jeigu II turas bus, kandidatas Nr.2 šioje kampanijoje turės laisvas rankas ir labai aiškius tikslus imantis aktyvių priemonių skaldyti lyderės rėmėjus, akcentuojant silpnąsias savybes, įtikinėjant neiti balsuoti ir pan.

Mūšis dėl „Kandidatas Nr.2“

Nors visi pagrindiniai konkurentai (konkurentais nelaikau tokių kandidatų kaip Artūras Zuokas ar Bronis Ropė, kuriems šie rinkimai yra tik būdas apie save priminti bei pasinaudoti nemokamu žiniasklaidos dėmesiu, ruošiantis 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimams) aktyviai stebės Prezidentės veiksmus, tačiau imtis aktyvios konfrontacijos prieš ją I turo kampanijoje neturėtų. Tai turėtų lemti pragmatiškas mąstymas – visų realių oponentų tikslas bus aplenkti kitus nykštukus ir tapti didžiausiu tarp mažiausių.

Žinoma, kai kurie iš nykštukų gali savo kampanijai naudoti aršiausio Prezidentės kritiko archetipą, tačiau tokia pozicija yra gana sekli – jau pateikti „Vilmorus“ skaičiai rodo, jog Prezidentę nepalankiai vertina tik 21,8% rinkėjų. Šioje dalyje suradus, pavyzdžiui, Artūro Paulausko simpatikus liktų tik kokie 5-7% visų rinkimuose dalyvausiančių, o tai – gerokai per mažas skaičius, siekiantiems sidabro medalio.

Todėl Zigmanto Balčyčio pasirinkta tylos strategija gali būti pigus ir efektyvus būdas susišluoti bešeimininkius trupinius. LSDP ir premjero parama užtikrins bazinę paramą, o trūkstamas likutis gali natūraliai „sukristi“, kai visos kitos alternatyvos bus save smarkiai radikalizavusios (pavyzdžiui, Artūras Zuokas, Artūras Paulauskas ir kiti).

Galimai kartu su rinkimais vyksiantis referendumas būtų didelė pagalba nacionalistų ir/ar žaliųjų kandidatui, tačiau panašu, jog referendumas vyktų kartu su rinkimais į Europos parlamentą ir II turu. Tokiu atveju taktinis klausimas šiems kandidatams – kaip įtikinti referendumo šalininkus ateiti ne tik į referendumą (II turą), bet ir į I turą, kuriame šie kandidatai be telkiančio „priedo“ garantuotai paskęstų užmarštyje.

Ar įmanoma?

Atsakymo į bazinį klausimą dar teks palaukti. Tikrasis Prezidentės palaikymo mastas bus aiškesnis artėjant gegužės mėnesiui. I ture ji laimėti turi labai mažas galimybes, todėl I turo rezultatai (Dalios Grybauskaitės surinktų balsų skaičius) parodys tikrąją padėtį. O išaiškėjęs „Kandidatas Nr.2“ turės dvi savaites pakartoti 2002/2003 metų scenarijų. Ar galės ir sugebės – analizuosiu gegužės 9 d.

Apie Dalios Grybauskaitės ir jos oponentų galimybes, rinkėjų nuotaikas, komunikaciją, galimą naudojimąsi tarnybine padėtimi ir kitas aplinkybes diskutavome su Aurimu Peredniu, Sauliumi Spurga ir Juliumi Jasaičiu „Žinių radijo“ vasario 2 d. laidoje „Dienos klausimas“ (įrašas nuo 9:20), taip pat su Ignu Krupavičiumi vasario 4 d. „LRT televizijos“ laidoje „Labas rytas!“ (įrašas nuo 58:50).

„Biudžetas 2012“ (konservatorių dovana liberalams)

Pastaraisiais metais visuose rinkimuose (2008 m. Seimo, 2009 m. Europos parlamento, 2009 m. Prezidento, 2011 m. savivaldybių tarybų) savo balsą atidaviau už konservatorių partijos arba jos remtus kandidatus. Pastarosios pora savaičių leido suprasti, kad smarkiai klydau – tokio tiesmuko pataikavimo vienai (nors ir didelei) rinkėjų grupei niekada negalėjau sapnuoti net blogiausiame sapne. Viena po kitos konservatorių partija darė esmines komunikacijos klaidas, kurios ištikimiems rinkėjams reiškia tik viena – ši partija atstovauja kažkieno kito, bet ne jų interesus. Nors pasikeitusią paramą bus galima įvertinti tik sausio mėnesį, tačiau jau šiandien drįstu spėti, kad vertybių drebėjimas konservatorių partijoje toks stiprus, jog sunaikins didelę dalį jaunesnių rinkėjų paramos.

Kartu biudžeto svarstymas, daugeliui netikėtai, tapo proga liberalių partijų atgimimui – retai pasitaiko tokios politinių oponentų dovanos. Kai populistinės (darbiečiai, tvarkiečiai ir kiti panašūs radikalai) partijos konkuravo prieš konservatorius (ir šiuo atveju jų vertybinius sinonimus – socialdemokratus), kas labiau įtiks varguoliams ir pensininkams, liberalai, nepabijoję Baisos Pabaisos iš Daukanto aikštės, prabilo tiems, ant kurių pečių laikosi valstybė – dirbantiesiems ir nepraradusiems sveiko proto. Komunikacijos požiūriu jie pradėjo daryti, tai, ką ir turi daryti nuolatos – t.y. atsigręžė į savo rinkėjus ir drąsiai ėmėsi ginti jų interesus.

Ar „dirbantieji“ yra liberalų rinkėjai?

Komunikacija, ypač politinėje erdvėje, yra subtilus sąvokų, emocijų, dėmesio ir ignoravimo žaidimas. Supaprastinus, svarbiausias politiko tikslas yra pasiekti, kad rinkėjas nuolatos jaustų, kad juo rūpinamasi ir jis yra gerbiamas, o jo interesai – ginami. Toks ilgalaikis santykis reguliariai baigsis balsu balsadėžėje rinkimų dieną. Suprantama, jog artėjant Seimo rinkimams biudžeto svarstymas tapo bene pirmu rimtu komunikacijos mūšiu. Ir drįstu teigti, kad jį (vertinant suviliotų rinkėjų skaičiumi) laimi liberalios partijos.

Konservatoriai ir Daukanto aikštės Baisa Pabaisa į mūšį metėsi su pensininkų ir varguolių vėliava. Paradoksalu, tačiau būtent pensininkai šiuo kartu netgi buvo svarbesni nei socialiai pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Premjeras, įsikandęs oksimoroną „uždirbta pensija“, ne tik perėmė socialdemokratų vertybes – jis tiesiogiai nusitaikė į bene 600 tūkstančių potencialių ir santykinai aktyvių rinkėjų (tiek nurodo „Sodros“ interneto svetainė).

Vertybių katastrofa konservatoriams tapo liberalų ėjimas žirgu, kai šie paprasta kalba paaiškino (Eligijus Masiulis – „Šioje šalyje nėra vietos jauniems ir dirbantiems žmonėms“ ir Algis Čaplikas „Biudžetas – koalicija – Lietuva, arba kas apgins dirbantį žmogų?“), kad nei pensininkai kažką užsidirbo, nei tie pinigai sudėti didelėje valstybės kojinėje – pakako viešai visiems priminti, jog pensijos mokamos ne iš dangaus ar Dievo malonės, o iš visų „baltai“ dirbančių ir mokesčius Sodrai sumokančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia 1,3 mln. potencialių balsų balsadėžėse rinkimų dieną (vėlgi – „Sodros“ interneto svetainės duomenys).

Paradoksalu, tačiau visą „darbo liaudį“ pamiršo jų tradiciniai gynėjai. Ar tai ne Achilo kulnas prasidėjusios rinkimų kampanijos metu? Mąstančiam rinkėjui pakaks vieno klausimo – parodyti Seimo protokolą, kur juodu ant balto, kuris Seimo narys balsavo už pensininką, o kuris už dirbantįjį. Ir tai jau neatšaukiama!

Raudonos liberalų linijos – nauji mokesčiai, pensijų fondai

Liberalai ištaikė progą ir susikoncentravo į dvi žinias – „prieš naujus mokesčius“ ir „prieš privačių fondų naikinimą“. Komunikacijos požiūriu mokesčiai visada nepatogi tema politikams. Tačiau iki šiol pensijų fondus politikai vis bandė priešinti „Sodrai“ ir kiršino šiandienos pensininkus su „kažkokiais“ privačiais fondais, taip neva teisindami „Sodros“ neįgalumą.

Pakako problemą apversti aukštyn kojom ir įdarbinti paprastą, skambią ir patogią gynybai antitezę – „pensininkai ar dirbantieji?“. Liberalų mintis nuskambėjo plačiai ir toli (t.y. ir kitų partijų tradicinėse rinkėjų tėvonijose). Ar tikrai esamų pensininkų gėrovei verta aukoti būsimas šiandien dirbančiųjų pensijas? Ar tikrai senstančiai Lietuvos visuomenei tai tinkamas sprendimas?

Diskutuoti galima, tačiau dirbančiojo balsas balsadėžėje rinkimų dieną jau nulemtas. Štai iš socialdemokratų stovyklos girdėtas teiginys, jog pensijų fondų nereikia, juose lai kaupia tik savanoriai. Tačiau atsakymas paprastas – dirbantieji ir pensijas šiandien kaupiantieji jau pasirinko, valstybė negali laužyti vieno pažado kito pažado vardan. Galų gale, kodėl socialdemokratai ragina paremti pensininkus dirbančiųjų sąskaita (sustabdyti įmokas)? Ar tai nėra akivaizdus dirbančiųjų teisių ignoravimas ir jų „nurašymas“ neva prasčiau gyvenančios (o realiai – skaitlingiau balsuojančios) rinkėjų grupės naudai?

Analogišką diskusiją liberalams galima būtų formuoti ir kitoje komunikacijos mūšio linijoje – diskutuojant apie prabangos mokesčius. Tačiau čia, matyt, prasmingai, pasirinkta kita taktika. Net ir tarp „dirbančiųjų“ prabangos mokesčiai gali susilaukti palaikymo – daugeliui piliečių nesvetimas pavydo jausmas, todėl net ir su logika besiribojantis siūlymas apmokestinti 1 tūkstantį būstų, o milijoną su „kažkiek“ palikti laisvais nuo tokio mokesčio tampa nevertu kritikos. Komunikacijos požiūriu tai teisinga – verta nesulaukti šimtaprocentinės paramos iš turtingiausių gyventojų ir palaikymo tikėtis iš žymiai skaitlingesnės „dirbančiųjų“ kategorijos.

Kartų solidarumas – dviejų galų lazda

Daukanto aikštės Baisą Pabaisą kopijuojanti Seimo pirmininkė ir radikaliojo konservatorių sparno neformali lyderė Irena Degutienė graudžiai kalba apie priemonių „laikinumą“. Naiviai tikintys jos žodžiais galėtų netyčia prisiminti, jog ir 2008-ųjų pabaigoje buvo siekiama „apsaugoti labiausiai pažeidžiamus“. Antrąkart ta pati dainelė primena pasaką apie piemenį ir vilką…

Prabėgo vos treji metai, o konservatoriai ir vėl sako, kad „reikia kirpti“, ir vėl sapalioja apie „labiausiai pažeidžiamų apsaugą“. Veidmainiška ir tiek – pensijos ne tik nemažinamos, jas net siūloma didinti (tai puikiai atskleidė Vladimiras Laučius savo komentare „Valdančiųjų politika: pensijoms – krizė baigėsi, darbui – veržtis diržus“). Tuo pat metu kitos visuomenės grupės dar intensyviau „kerpamos“. Būtų galima suprasti ir pateisinti, jeigu tie „prabangos“ mokesčiai kamšytų milijardines skyles. Dabar pokyčių optimistai kalba apie 100 mln. litų ribą. Emocinis fonas (ir komunikacinis argumentas diskusijoje) iškaulyti pritarimą pensijų didinimui ir tiek.

Šioje kovoje liberalams tereikia pasinaudoti „Google“ ir viešai priminti, jog, pavyzdžiui, prieš trejus metus įmokos į pensijų fondus irgi buvo sumažintos „laikinai“, „tik 2009-2010 metams“. Ta pati paieškos sistema nesuteiks užuominų, tačiau galima būtų prisiminti, kad šiandien jau 2011, o tas pažadas „laikinai“ tokiu ir liko – liaudies išmintis byloja, kad „laikini dalykai ilgiausiai tveria“..

Žinoma, nesu besąlygiškas liberalų fanas, matau jų ydas ir nesugebėjimą vengti korupcijos šešėlių, nenuoseklumus ginant savo rinkėjų interesus. Tačiau pastarosios savaitės teikia vilties, kad liberalų (gal tyčia, gal netyčia) atrasta komunikacijos kryptis „už dirbančiuosius“ leis grįžti prie vilties, kad liberalai gali pasiūlyti kelią ateities Lietuvai. Pensininkų ir varguolių partijos daro didžiules strategines ir „ilgai grosiančias“ klaidas, tereikia jas protingai išnaudoti.

Dalia Grybauskaitė: „Taip!“. Ar įmanoma ją įveikti?

Šiandien Dalia Grybauskaitė viešai pranešė, jog dalyvaus Prezidento rinkimuose, t.y. pati kels savo kandidatūrą, t.y. surinkusi 20 tūkst. piliečių parašų taps savarankiška kandidate.

Nėra ką ginčytis – visuomenės nuomonė jai skiria Prezidento postą jau pirmajame rate. Ką daryti oponentams? Kokia rinkimų taktika gali būti taikoma?

Dvi esminės sąlygos: a) šiandien galima spėti, jog įveikti Grybauskaitę pirmajame rate praktiškai neįmanoma – jos lyderystė prieš grupę pavienių kandidatų akivaizdi, todėl visų oponentų uždaviniai sutampa – tapti antruoju(-ąja) ir neleisti Grybauskaitei surinkti 50%+1 balsą; b) Prezidento rinkimų kampanija vyks kartu su Europos Parlamento rinkimų kampanija, todėl viena kitą papildys ir/ar trukdys. Continue reading