XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Norbertas Ulevičius

Prosenelis Norbertas – keliaujančio siuvėjo mokinys

Daugybė mūsų protėvių paslapčių tik ir laukia, kada jas atrasime.

Tuo teko dar kartą įsitikinti, kai neseniai kolega Aurelijus Gruodis pasidalino vienu 1897-ųjų metų carinės Rusijos gyventojų surašymo duomenų lapu – Radeikių kaime gyvenusio Karolio Gruodžio šeimynos sąrašu.

1897 metų gyventojų surašymo A formos antraštinis lapas

Ir nors su Radeikiais nuo 1908 metų mano prosenelių ir senelių gyvenimai susiję labai tvirtai, tačiau iki tol šiame kaime proseneliai negyveno, buvo įsikūrę tik gretimame Zamotiškyje. Todėl 1897-ųjų metų įrašas buvo netikėtas. Ir tikrai dar labai negreit būčiau sugalvojęs patikrinti carinės Rusijos gyventojų surašymo bylas būtent čia ieškodamas pats, vydamas loginės sekos siūlus.

Norbertas Ulevičius apie 1913 metus (~16 metų po surašymo)

Taigi, surašymo metu Radeikiuose pas Karolį Gruodį gyveno mano prosenelis Norbertas Ulevičius, užfiksuoti šie jo duomenys:

  • Улевичь, Нарбуть Августиновь (Norbertas Ulevičius, Augustino)
  • vyras
  • siuvėjas
  • 17 metų
  • nevedęs
  • valstietis iš ??? влд.
  • gimęs – Kauno gubernijos, Novoaleksandrovsko apskrityje
  • prirašytas – Antalieptės valsčiuje, Daugailių bendruomenėje
  • įprastai gyvena – Kauno gubernijos, Novoaleksandrovsko apskrityje
  • surašymo vietoje gyvena laikinai
  • Romos katalikų tikėjimo
  • gimtoji kalba lietuvių
  • moka skaityti lietuvių kalba
  • skaityti išmoko namuose
  • gyvenimui užsidirba – siuvėjas mokinys

Kartu su proseneliu gyveno ir jo „mokytojas“ siuvėjas – Jonas Šiaučiūnas, Kazimiero. Įdomu tai, kad mokytojas vyresnis vos 4 metais – turėjo 21 metus. Kol kas nesu patikrinęs, bet labai panašu, jog jis kilęs iš tų pačių Vėlaikių kaimo Šiaučiūnų giminės.

„WikiMedia“ nuotr.

Prosenelio istorija naujai nušviečia ir jo sūnaus, mano senelio Norberto, „papildomą“ veiklą tarybiniais metais, kai senelis pagal užsakymus žmonėms siūdavo įvairius paltus, lietpalčius ir pan. Iš tų laikų paveldėta ir legendinė koja minama „Singer“ siuvimo mašina.

Dar įdomiau, kad prosenelis dirbo kaime, į kurį 1936 metų vasarą užkuriom pas mano močiutę persikels jo sūnus. Tačiau 1897-aisiais Radeikiuose kitos šakos prosenelių dar nebuvo – prosenelis Liudvikas Kučinskas iš Kazimiero Mikulėno žemę nusipirks tik 1908 metais.

10958 dienos

Pasidarė įdomu ir pasiskaičiavau, kiek dienų esu nugyvenęs per savo amželį. Pasirodo, tas skaičius šiandien yra lygus 10 958 dienoms. Daug tai ar mažai?

Pabandykim paskaičiuot standartiškai ir panagrinėt, ką tuo gyveno metu veikė mano a.a. seneliai ir močiutės.

Norbertas (1940-ųjų gruodis) ir Anelė (1941-ųjų spalis) – vedę apie 5 metus, pirmajam sūnui apie 2 metai, planuose antras vaikas. Ūkininkų šeima, ūkis Radeikių kaime nedidelis, apie 7-8 (?) ha, kartu gyvena Anelės mama. Abiejų tėčiai a.a. – Norberto prieš 15 metų, Anelės prieš 7 metus. Norberto gyvi 3 broliai ir sesuo (kur gyvena, neturiu žinių, bet vienas brolis kažkada išvežamas darbams į Vokietiją), Anelės – du broliai (vienas ūkininkauja šalia, vienas pasitraukęs su tarybine armija), vienas a.a. Laikas sudėtingas ir įtemptas – prasidėjęs karas, frontas, berods, jau perėjęs, vokiečiai siuntinėja raštus, kuriais nustato natūrines prievoles, tiekti armijai maistą, pašarus ir pan.

Bronius (1955-ųjų gruodis) ir Vitalija (1957-ųjų liepa) – vedę apie 8-10 metų, dukrai apie 7-9 metai. Bronius dirba LLKJS (komjaunimo?) Utenos RK org. skyriaus vedėju, neseniai jam paskiriama Tėvynės karo invalido (neteko dešinės rankos) pensija – 200 rublių iki gyvos galvos, vėliau 330, 470 rublių. Vitalija gal jau dirba „Šatrijos“ filiale (nuo ’67-ųjų „Utenos trikotažas“). Laikas sunkus, bet Stalinas jau miręs, tam tikras politinis atokvėpis, partizanų veikla Lietuvoje pasibaigus.

O ką aš? 🙂

Vedęs 2 su puse metų, vaikai dar planuose. Dirbu bent 3 darbuose, iš kurių pagrindinė – individuali veikla ryšių su visuomene srityje. Laikmetis lengvas, išskyrus ekonominius sunkumus, atvira politinė erdvė nuo Norvegijos šiaurės iki Gibraltaro pietų. Tiesa, reikia vizos patekti į Pskovą ar Minską, bet turiu teorinę galimybę lengvai įvažiuoti į JAV. Galiu kalbėti ir rašyti daug, net baisūs komerciniai, politiniai ar kitokie dariniai nėra tiek galingi, kad priverstų save radikaliai cenzūruoti.

Vat ir galvoju, o kur aš būčiau ’41-aisiais arba ’56-aisiais? Kuo užsiimčiau ir kaip skirtingai matyčiau pasaulį? Ką tai keistų mano kasdieniame gyvenime? Būčiau mažiau ar daugiau laimingas? Bus proga padiskutuot su a.a. seneliais ir močiutėmis už dar kokių 20 tūkst. dienų.