XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Microsoft (Page 1 of 2)

„Windows 8“: kodėl aš laukiu?

1. man pakanka XP

Pirma ir paprasčiausiai paaiškinama priežastis – man visiškai pakanka turimos „Windows XP Professional“. Su šia (nuolatos atnaujinama) operacine sistema dirbu jau bene dešimtmetį nuo jos gyvai matyto Styvo Balmerio pristatymo Stokholme. Net ir kartu su nauju nešiojamu kompiuteriu nusipirkta „Windows Vista“ manęs nesuviliojo dėl savo griozdiškumo (t.y. reikia geresnės įrangos), o pagal licencijos sąlygas įmanomas „downgrade’as“ (koks teisingas lietuviškas atitikmuo?) greitai buvo įgyvendintas.

Todėl ramiai gyvenęs be „Windows Vista“ aš dar ramiau gyvenau be „Windows 7“. Tie patys poreikiai: mąstymu kuriamų produktų įprasminimas tekstu (Word), skaičiais (Excel) arba jų junginiu (PowerPoint) iš esmės yra tai, ko man pakanka 90% atvejų. Todėl stabiliai veikianti operacinė sistema yra tobulas ilgalaikis sprendimas, taupantis naujovėms reikalingas lėšas (ir kitą jų formą – laiką). Todėl beveik kartu su XP pradėtas naudoti „Office 2003“ paketas taip pat kai kam jau dvelkia senienomis, o man dar ir dabar iš esmės yra geriausias pagalbininkas (nuomonė pastaruoju metu pradėjo blogėti dėl vis dažniau stringančios paketo karūnos – „Outlook“ programos).

Visu tuo laikotarpiu nebuvau atitrūkęs nuo IT naujovių, nors kaip ir kitoms radikalioms religijoms, taip ir „Apple“ būrelio atžvilgiu esu, švelniai tariant, abejingas. Už ką šiuos personažus gerbiu, tai už tai, kad puikią „Tablet PC“ idėją ši žmonių grupė sugebėjo paversti masiniu produktu ir tai tapo daugeliui įkandama preke.

Todėl natūralu, kad iš anų laikų Symbian fano palengva tapau Android vartotojų su visomis lydinčiomis išvadomis: man patinka laisvė rinktis, daryti sprendimas ir reguliariai iki kantrybės netekimo užkankina kvailos ir su normalius user-friendliness principu nieko bendra neturinčios šios operacinės sistemos ypatybės. Todėl natūraliai pavydą kelia „Nokia Lumia“ lyderių išbaigtumas ir sklandžiam verslo (ne tik) užduočių vykdymui orientuota platforma.

Tad pasikartosiu, pirmoji, ir, bene, pagrindinė priežastis, kodėl aš laukiu „Windows 8“ – tai veikiantis, tačiau po metų našta jau kartais braškantis paprastas (šiandienos mastais) „Windows XP“ mechanizmas.

2. laptop’ą nužudžiusiai planšetei reikia verslui tinkamos OS

Antroji priežastis yra netiesioginė. „iPad’ai“ iš esmės pasiūlė puikų galimybių ir patogumo derinį, kuriam nešiojamieji kompiuteriai iš esmės neturi kontr-pasiūlymų.Vienoje pusėje – mažesnis svoris, beveik identiškos informacijos apdorojimo ir keitimosi galimybės. Senienų pusėje – didesnės skaičiavimų galios, ilgesnis maitinimo elementų darbo laikas, tačiau visa tai blanksta lyginant su bent kiek rimtesniu stalo kompiuteriu.

Šiandien intervalą nuo fiksuotos darbo vietos iki smulkaus mobilaus įrenginio galima skaidyti dešimtimis rinkos segmentų, tačiau man tai tėra trys grupės:

  1. maksimali galia ir patogumas (stalo kompiuteris);
  2. mobili darbo su informacija vieta (buvo nešiojamasis kompiuteris, dabar vaidmenį pretenduoja perimti planšetė);
  3. išmanusis telefonas (pasiekiamumas ir informacijos gavimas su minimalaus reagavimo galimybe).

Šių trijų įrenginių visumos pakanka iš esmės visoms mano profesijos situacijoms ir pagal poreikį kiekviena priemonė tenkina skirtingą poreikių (funkcijų) rinkinį.

Kuo čia dėti „Windows 8“? Būtent antrosios kategorijos programinės įrangos žaidėjai (iOS ir Android) man neatrodo tinkami į verslą orientuotoms užduotims. Religinių fanatikų idėjos – būtų tai „Linux“ ar „Apple“ – verslui jau senai netiko, o vienintelė likusi alternatyva („Android“) savo geriausias savybes sugadino, kai kartu su pamatinėmis OS idėjomis genetiškai perėmė visas „Linux“ ydas – begalę versijų, šimtus palaidų atnaujinimų, abejones, ar tikrai kas nors veiks konkrečiame įrenginyje ir pan.

Visa tai nereiškia, kad „Windows 8“ šių problemų neturės. Tačiau santykinai geri ekspertų balsai apie „Windows 7“ kokybę, teigiami bandomųjų įrenginių įspūdžiai ir puiki patirtis su jau minėtais „Nokia Lumia“ įrenginiais leidžia tikėtis, kad laukti verta.

3. aš netikiu debesimis

Mano kompiuteris – mano tvirtovė. Ir koks „geras“ bebūtų dėdė X, visų savo obuolių aš internete palikti nesiruošiu. Nenoriu netgi jų ten laikinai saugoti.

Per savo trumpą gyvenimą esu patyręs 3 rimtus incidentus, kai informacijos tęstinumas ir jos fizinės kopijos turėjimas leido išvengti žiaurių pasekmių. Aš jau nekalbu apie būsenas, kai dėl statybininkų nutraukto kabelio, mobiliojo duomenų perdavimo streiko ar šimtų kitų priežasčių negalite surasti reikalingų duomenų, rašyto teksto ar tiesiog pasitikrinti savo kalendoriaus. Aš žmogus iš šiaurės, o ne pietų Europos, todėl man ramiau, kai viską turiu po ranka.

Kita to paties obuolio pusė – tai neadekvačiai brangios mokamos atskirų „debesų“ paslaugų kainos. Sudėjus visas reikalingas funkcijas, įvertinus reguliarias prenumeratos, duomenų perdavimo ir kitas susijusias paslaugas gaunasi tokios sumos, kurias patikimas kelių HDD masyvas namuose ir darbe sprendžia žymiai pigiau ir be jokių problemų.

Situacija gal būtų kažkiek kitokia, jeigu teikčiau super-duper informacijos realiu laiku paslaugas, tačiau aš, kaip ir mano klientai, darbus planuojame, juos įgyvendiname ir analizuojame planuotai, o ne nuolatinio gaisro režimu.

Todėl aš su nerimu laukiu „Windows 8“, nes gali būti, jog debesys bus ta priežastis, kodėl tai man bus visiškai nepriimtinas sprendimas.

4. nes „geležis“ liūdina, o pirmieji „Windows 8“ įspūdžiai palieka klaustukų

Pasinaudodamas proga dėkoju „Microsoft Lietuva“ už susipažinimui suteiktus du planšečių modelius – „Asus Eee Slate EP121“ ir „Samsung Series 7 Slate“.

Esu tiek senas, kad prisimenu dar pirmuosius „Tablet PC“ modelius ir man suprantama iPad’ų manija, Šie įrenginiai turi ateitį ir padeda daugeliui žmonių patogiai išnaudoti technologijų galimybes. Deja, iki šiol visada panagrinėdavau ir konstatuodavau, kad technologijos vis dar neatitinka mano poreikių. Šiandien turiu viltį, kad situacija gali keistis ir „Windows 8“ su visais savo trūkumais gali tapti naujo lygio sprendimus teikiančia technologija (tuo pačiu nematau esminių paskatų, kodėl turėčiau keisti tvarkingai veikiančią „Windows XP“ kaip bazinę platformą).

Bandytasis „Asus“ modelis visiškai nuvylė, nes sveria iš esmės tiek pat, kiek dabar naudojamas nešiojamasis kompiuteris, nepatogus laikyti ir naudotis, o aštrus korpuso šonas, atrodo, labiau tiktų batono pjaustymui, o ne ramiam naršymui vakare kur nors nukritus krėsle.

„Samsung“ modelis jau padarytas nagingesnių specialistų, tačiau ir jis kenčia nuo pamatinių reikalingų funkcijų įgyvendinimo sunkumų. Pavyzdžiui, pilnaverčiam rašymui reikalinga klaviatūra su specialiu stovu, todėl kyla retorinis klausimas, kur visa tai tampyti?

Junglumas

Pagrindinė planšečių nauda – tai lengvas ir patogus įrankis tokiose situacijose, kur stalo kompiuterio niekada nebūna, o mobiliojo telefono tiesiog fiziškai nepakanka. Todėl pagrindinis iššūkis – tai informacijos, tūnančios ir pirmajame, ir antrajame, jungimas. „Microsoft“ tai bando spręsti versdama „Windows 8“ vartotojus tapti „Live ID“ sistemos dalyviais. Taip visa profilio informacija (nuo el.pašto iki naudojamų programų parametrų) saugoma debesyse. Tai reiškia ir didesnį patogumą, ir didesnę priklausomybę nuo duomenų perdavimo belaidžio ryšio technologijomis, o tai iššūkis ne tik įrenginio baterijai, bet ir ne visur, ir ne idealiai veikiančioms WiFi ar GPRS/3G technologijoms.

Atskirai paminėsiu, kad lieka kai kurių neatsakytų klausimų dėl „Live ID“. Pavyzdžiui, ne visai aišku, kas vyksta, jeigu naudojamos dvi ar daugiau šios sistemos tarnybos vienu metu – ar tikrai nekils identifikavimo konfliktų (pavyzdžiui, pagal „Live ID“ automatiškai pajungiamos tokios  paslaugos kaip „SkyDrive“, profilio tarnybos ir kt.), duomenų dalinimosi ir kitų probleminių situacijų.

Kai kurie įrankiai neveikia

Tarpinėje testuotoje versijoje, galima sakyti, atvirai ignoruojami trečiųjų šalių produktai. Geriausias to pavyzdys – neįgyvendintos POP ir IMAP el. pašto galimybės. Tai panaikina kontrolės jausmą ir verčia remtis debesų technologijomis, kurios nežavi.. Analogiška situacija su „Skype“, ką jau kalbėti apie sudėtingesnius atvejus – pavyzdžiui, namuose naudojamo tinklo HDD niekaip nenorėjo prisijungi paveikslų galerijos programa, nors puikiai veikė su flickr.com.

Noras kurti viską savaip duoda ne pačių geriausių rezultatų ir naudojant naujausiąją Internet Explorer versiją – pavyzdžiui, chesscube.com pranešinėja, kad reikia 10.1.0 versijos Flash versijos, kurią bandant įdiegti pranešama, kad net naujesnė versija jau yra „įsiūta“ IE viduje. Rezultatas – interneto ryšys yra, naršyklė veikia, svetainė veikia, o šachmatais pažaisti negaliu..

Lietuvių kalba… way to go…

Bene pagrindinis priekaištas bandytajai„Windows 8“ versijai – nepagarba lietuvių kalbai, o kartu ir visiems šia kalba dirbantiems.

Pradėsiu nuo pačios pradžios – klaviatūroje nerasite didžiosios A raidės su nosine, todėl nežinau, kaip pagal taisykles turėčiau rašyti sakinio pradžioje žodį ąžuolas. Lygiai taip pat anksčiau įprastos Alt-0132 ir Alt-0147 kombinacijos neturi atsakymo. Aš jau nekalbu apie machinacijas pirštais, jeigu renkate ilgesnį tekstą su lietuviškais simboliais.

Lietuviškų simbolių išdėstymas ekrane (dešinėje klaviatūros pusėje) gal ir geras sprendimas, tačiau kelią ilgesniam teksto rašymui praktiškai užkerta. Tai klausimas ergonomikos specialistams, nes kitu atveju rimtai dirbantiems su lietuviška informacija ši operacinė sistema (kaip ir pagrindiniai konkurentai) netiks.

5. gairės belaukiant

Tad kokios pagrindinės gairės ir klausimai, į kuriuos atsakymų ieškosiu iki oficialaus starto Lietuvoje?

  • Pagrindinis mano darbo požymis – informacija. Tai reiškia, kad man būtina technologija, kuri leidžia rinkti, tvarkyti ir skleisti įvairią informaciją įvairiomis formomis ir priemonėmis. Tai daryti ji turi PATOGIAU tarpinėje būsenoje tarp stalo kompiuterio ir mobiliojo telefono.
  • Aš esu lietuvis ir mano pagrindinė kalba – lietuvių, tai kelia papildomus reikalavimus, nes negalėčiau sau leisti XXI amžiuje juos ignoruoti.
  • iPad’ų manija iškėlė aukštus vartojimo patogumo reikalavimus, todėl negaliu reikalauti mažiau patogumo, nei kad siūlo pagrindinių konkurentų – iOS ir „Android“ galimybės.
  • Naujos kategorijos įrenginiai turi konkuruoti su pagrindine dabartine priemone – nešiojamuoju kompiuteriu – iš esmės visais parametrais.

Bandytieji įrenginiai kol kas reikalavimų neišpildo. Ar tai pavyks gamintojų naujovėms (įskaitant ir „Surface“) – bene įdomiausias klausimas šių IT metų rudenį.

Illegal content in P2P networks: first cases in Lithuania

Today I’ve made a short presentation in the MRU conference “Social Technologies 2010: Challenges, Opportunities, Solutions“. Original PPT is available to download from my account at slideshare.com.

Meanwhile, short overview. We have already quite a few cases in Lithuania, where various P2P issues are tried in legal sense. For example, it started with dc.meganet.lt take-down in October 2008, later on November 2009 in we had “106” investigation and soon afterwards “Microsoft” vs. “linkomanija.net”. Not to talk about lower profile cases such as “tracker.lt“.

Various issues are just shortly mentioned in the presentation, all of them will be described and discussed in detail later on, when one of the academic journals publishes yet to be written article.

106 byla: pirmosios instancijos argumentai

Jūsų dėmesiui – nuasmenintas (Sergejaus Bernoto pavardė šmėžavo visur, todėl ją palikau) pirmosios instancijos teismo nutarimas (galite atsisiųsti DOC bylą). Verta paanalizuoti detaliau atskirus šalių argumentus, teismo vertinimus ir aptarti galutinį nutarimą.

Taigi, paeiliui panagrinėkim nutarimo turinį. ATP protokolas Sergejui Bernotui buvo surašytas 2010 m. sausio 19 dieną – t.y. prabėgus daugiau nei porai mėnesių po pirmųjų žinių apie LANVA surinktus 106 IP adresus. Akivaizdu, kad jau vien šis terminas leidžia teigti, jog atvejis naujas, teisėsaugos pareigūnams tai visiškai nauji nearti dirvonai. Nieko stebėtino, jog klaidų padaryta.

Teisės pažeidimas

Iš nutarimo aišku, jog LANVA remiasi Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktu, t.y.:

1. Autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus:
<…>
8 ) transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).

Remiantis šia išimtine teise konstatuojama, jog Sergejus Bernotas padarė pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 21410 straipsnio 1 dalyje:

Neteisėtas literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies viešas atlikimas, atgaminimas, viešas paskelbimas, kitoks panaudojimas bet kokiais būdais ir priemonėmis nekomerciniais tikslais, taip pat neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais –
užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų su kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų konfiskavimu.
<…>

Tyrimo metu nustatyta, jog Sergejus Bernotas u Torent protokolo pagalba atsisiuntęs programinę įrangą „Microsoft Windows 7“ nuo 2009-10-26 1050 val. iki 2009-10-26 1305 val. padarė ją viešai prieinamą internete nekomerciniais tikslais, t.y. neteisėtai viešai paskelbė.

Gynybos pozicija

Sergejaus Bernoto liudijimas mažų mažiausiai pats sau prieštaraujantis. Iš pradžių jis teigia nežinantis, kas yra „Utores“ (spėju, protokolavimo klaida) programa, tačiau paskui jau prisipažįsta, kad žino interneto svetainę www.linkomanija.net, ja naudojasi.

Realiai paėmus, žmogus vaidina nežiniuką, tariant paprastai – meluoja. Formaliai gynyba neigia subjektinę pažeidimo pusę, t.y. neigia, jog Sergejus Bernotas suvokė darąs teisės pažeidimą.

Didžiulio žiniasklaidos dėmesio susilaukę gynybos teiginiai tebuvo advokato (beje, sveikinu, Remigijau! viskas ok 😉 ) nuomonė, kuri iš esmės panaudota tik dviem aspektais (apie juos vėliau).

LANVA pozicija

Asociacija teigia pasinaudojusi savo teise pranešti policijai apie pastebėtus teisės pažeidimus. O naudojama programinė įranga leidžia surinkti duomenis apie programinės įrangos platinime dalyvaujančius siuntėjus.

Teismas patvirtina, jog būtent LANVA pirmininkas, dalyvaujant policijos pareigūnui, 2009 m. spalio 26 dieną analizavo pateiktą informaciją, jog interneto svetainėje www.linkomanija.net yra galimai neteisėtai viešai internete padaryta pasiekiama „Microsoft“ programinė įranga.

Iš teismo nutarties teksto darytina išvada, jog LANVA nustatė du faktus:

  • kad S.Bernotas iš paminėto tinklapio parsisiuntė „Torrent“ tipo bylą;
  • padarė tą bylą prieinamą tretiesiems asmenims.

Tokia formuluotė kelia pagrįstų abejonių, ar asociacija ir policija galėjo deramai užfiksuoti tokius faktus.

Pirmajam faktui nustatyti reikėtų gauti interneto ryšio paslaugų tiekėjo informaciją apie ryšio seansus, siųstus duomenis. Galima rimtai abejoti, ar Lietuvoje šiuo metu tokią informaciją interneto ryšio tiekėjai kaupia.

Antrasis faktas kelia dar didesnę abejonę – jeigu Sergejus Bernotas iš tiesų platino tik (!) „Torrent“ bylą, t.y. aprašą apie „Torrent“ protokolais galimą atsisiųsti programinę įrangą, tai jo kaltinimas „Microsoft“ programinės įrangos platinimu yra dar sudėtingesnis – t.y. tiek Sergejus Bernotas, tiek pati „Linkomanija“ būtų kaltinami tais pačiais dalykais.

Vėlgi, galima nebent spėti, jog tai protokolavimo klaidos ir iš tiesų nustatytas tik vienas faktas – iš Sergejui Bernotui priklausančio kompiuterio, susieto su užfiksuotu IP adresu, nurodytu laiku buvo platinama „Microsoft“ programinė įranga.

Policijos pozicija

Policijos pareigūno parodymai svarbūs dviem aspektais.

Pirma, policijos pareigūno gautuose pasiaiškinimuose Sergejus Bernotas buvo prisipažinęs, kad siuntėsi „Microsoft Windows 7“ programinę įrangą į savo kompiuterį. Pastebėsiu, kad teisme Sergejus sakė jau visiškai priešingai… gėda pelėda… (ginamasi nuo faktinių objektyviosios pusės aplinkybių).

Antra, šiek tiek nesuprantama, kodėl policija nenurodo ekspertų daromų tyrimų, kurie ir galėtų įvertinti, ar programa „Utorent“ surinkti duomenys atspindi tai, kas iš tikrųjų vyko.

Teismo vertinimai

Teismas rėmėsi susiformavusia teismų praktika administracinėse bylose, jog duomenys gali būti laikomi neteisėtai gauti, jeigu buvo pažeistos žmogaus teises, proceso principai, panaudota neleistina prievarta, atlikti veiksmai ir jų rezultatai nebuvo tinkamai užfiksuoti.

Iš to sekė išvada, jog pirminė LANVA informacija, nors ir rinkta stebint policijos pareigūnui, nėra tinkamai užfiksuota. Čia galima būtų prisiminti mano ankstesnį siūlymą, jog tokiam veiksmui reikėjo pasitelkti antstolius.

Kitas įrodymų vertinimo aspektas – teismas pasigedo duomenų, patvirtinančių naudojamos programinės įrangos aprobavimą. Šis klausimas jau ne taip lengvai išsprendžiamas, tačiau, mano vertinimu, bene geriausias atsakas į šį teismo pageidavimą – įrodymų visuma. Jeigu tinkamai užfiksuotą pirminį faktą patvirtina interneto ryšio paslaugų tiekėjas, pats galimai pažeidimą padaręs asmuo, kitos aplinkybės (pavyzdžiui, pernelyg atviri komentarai žiniasklaidoje, teismo ekspertų vertinimai), tai tokiu atveju teismo galutinis sprendimas turėtų būti kitoks.

Vietoj išvadų

Kaip jau po nutarimo paskelbimo žadėjo LANVA ir policija, apeliacija tikrai bus. Stebėsim ir komentuosim. Pagrindinė bylos ašis – įrodymų fiksavimas. Bus įdomu. O klausimas iš esmės yra aiškus, žmogus prisipažįsta, kad važiavo su vėjeliu, ginčas vyksta, ar aprasojęs buvo radaro ekranas…

Papildymas, 18.15

Gavau LANVA patikslinimą, jog pareiškime pateikti kiti duomenys, nei LANVA cituoja teismas. Iš tiesų buvo fiksuota:

<…> programinę įrangą „Microsoft Windows 7 Ultimate“ vartotojai padarė neteisėtai viešai prieinama internete ir iš savo kompiuterių suteikia galimybę kitiems vartotojams šią programinę įrangą parsisiųsti.

<…> užfiksuota, kad parsisiųstas į personalinį kompiuterį „failas“ yra „Microsoft Windows 7 Ultimate“ programinė įranga.

Reikia sutikti, kad teismas bylą nagrinėjo itin atmestinai, darė elementarias logines klaidas.

Piratai ir „Linkomanija“ švenčia Pyro pergalę

Virtualiame pasaulyje gyvenantys Lietuvos piratai (dabar bendrine prasme galės būt vadinami sergėjais bernotais) švenčia pergalę prieš LANVA, tačiau tik menka dalis suvokia, jog tos pergalės vertė tolygi Pyro džiaugsmui. Tiksliau, tai tik laikinas savęs apgaudinėjimas, esą teismas išteisino asmenį, kuris pats buvo prisipažinęs „galėjęs siųstis programinę įrangą“.

Priminsiu, jog su Džiugu (1, 2, 3) jau ilgokai diskutuojame apie įvairius šios bylos klausimus, tačiau man asmeniškai svarbiausias klausimas, ar asmuo suvokia darąs teisės pažeidimą ir tai vis tiek daro. Jeigu taip, tai moralinis problemos sprendimas akivaizdus, o teisinės procesinės įrodinėjimo priemonės ir jų naudojimas jau tik šalutinis techninis klausimas.

Ką išgirdome iš teismo? Jeigu lrytas.lt teisingai cituoja teismo paskelbtą sprendimą, tai:

Kaip matyti iš bylos medžiagos, LANVA yra viešoji įstaiga. Teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad LANVA, kaip viešoji įstaiga, turėjo teisę savarankiškai rinkti įrodymus. Teismui taip pat nebuvo pateikta duomenų, ar įranga, kuri buvo naudojama fiksuoti interneto vartotojų autorių ir gretutinių teisių pažeidimus padarant kūrinius viešai prieinamus internete, yra aprobuota.

Administracinė teisė reikalauja, jog teisėsaugos institucijos vienareikšmiškai nustatytų asmens kaltumą, todėl teismo argumentus reikia suprasti paprastai – tyrimo metu buvo naudotos netinkamos įrodymų fiksavimo priemonės ir procedūros. Dėl pirmojo teismo argumento (esą LANVA neturi teisės rinkti įrodymų) iš tiesų LANVA planuojama apeliacija galėtų būti sėkminga. Dėl antrojo argumento (jog naudojama įranga neaprobuota) sudėtingiau. Manau, jog čia LANVA padarė esminę klaidą, nepasinaudojusi antstolių paslaugomis. Jeigu mano turimi neoficial9s duomenys iš tiesų teisingi ir LANVA tiesiog pateikė IP adresų sąrašą su kompiuterio darbinio vaizdo spausdiniais, tai tokie įrodymai iš tiesų itin silpni. Kita vertus, jog tokie sergėjų prisipažinimai, kaip kad buvo šios bylos atveju, gali padaryti ir minimalius turimus įrodymus pakankamais dėl įrodymų visumos.

Tad kodėl piratų pergalė laikina? Nes LANVA turės ir antrą, ir trečią, ir, jeigu reikės 485-ą progą pakartoti savo veiksmus. Ir kažkurį kartą pataikys. Kažkodėl  spėju, kad protingiau paruoštas „Microsoft“ veiksmas prieš „Linkomaniją“ į tikslą pataikys jau pirmu ar antru šūviu. Laiko klausimas.

O Džiugo idėją, jog intelektinės nuosavybės kopijavimas be savininkų sutikimo elektroninėje erdvėje nėra teisės pažeidimas, kol kas galiu priimti tik kaip naujadarą, kuriam trūksta tiek teorinio, tiek loginio pagrindimo. Gaila, jog šį naujadarą daugelis interneto entuziastų linkę priimti kaip teisinę realybę. Deja, tai toli gražu prasilenkia su tiesa ir, kaip bebūtų gaila, bet skatina Lietuvos piliečius pažeidinėti mūsų pačių priimtus įstatymus. Dura lex, sed lex

Lietuviški „Nokia“, „Brainstorm“ ar „Skype“?

Vakarykščiai mano skaičiavimai pasiekė tikslą – į paryškintą 350 mln. litų sumą sureagavo ne tik Džiugas, bet ir geras tuntas aktyvesnių lietuviškų tinklaraščių skaitytojų.

Iš karto pabrėšiu – nematau galimybių rasti objektyviai pamatuojamą sprendimą dėl atskirų kintamųjų verčių. Vienintelis būdas – daryti išsamius tyrimus, kurių nei aš, nei Džiugas neturim. Jeigu kas suras tarptautinių analogų – mielai panagrinėsiu. Jeigu kada nors Informacinės visuomenės plėtros komitetas ar kita valstybinė įstaiga to imsis – tik sveikinsiu.

Iki tol visa diskusija yra subjektyvi ir atitinkamai subjektyvios išvados dėl galutinės sumos, kurią kūrybinė pramonė galėtų gauti, jeigu Lietuvos vartotojai nepiratautų. Intervalas tarp maniškės 350 mln. litų ir Džiugo 8,5 mln. litų sumų iš tiesų didžiulis, todėl erdvė diskusijai didelė. Atsikirsdamas tiesiog smarkiai suabejočiau Džiugo išvada – 8,5 mln. reiškia ~12 litų piratinio turinio kiekvienam kompiuteriui. Mažoka? 😉

Šįkart pabandysiu nesigilinti į atskirų formulės kintamųjų vertes, o žvelgti šiek tiek plačiau, t.y. iš vartotojų ir pramonės atstovų pozicijų. Iš karto pabrėžiu, jog pasirenku tik tris pradines temas, kurios susijusios su piratavimu, tačiau nepretenduoju, jog jos yra pagrindinės ir vienintelės.

A. Parama lietuviškai kūrybinei pramonei, joje dirbantiems Lietuvos piliečiams

Kūrybinė Lietuvos pramonė iš tiesų didelė. Elektroninėje erdvėje vykstantis piratavimas veikia ne tik programuotojus, dar daugiau – drįstu teigti, jog Lietuvos piliečiai programuotojai nuo šio reiškinio kenčia mažiausia, nes daugelis iš jų yra iš tiesų pasaulinio lygio profesionalai, todėl lengvai konkuruoja tarptautinėje rinkoje, kurdami ne lietuvių kalba.

Kalbėdamas apie piratavimo įtaką kaip pavyzdį galiu atkreipti dėmesį į daugelio jau minėtą puikų „Verslo žinių“ vedamąjį, kuriame dienraščio vadovas rašo: „<…>Analitiniams straipsniams parengti reikia daugiau išteklių, todėl jie internete bus prieinami tik „Verslo žinių“ prenumeratoriams arba slaptažodį įsigijusiems vartotojams <…>“.

Tai, apie ką rašo lietuviškas dienraštis yra pagrindinis klausimas, kurį sprendžia pasaulio žiniasklaidos koncernai – beribis jų autorinio turinio kopijavimas gresia jų gyvavimo pabaiga. Ir Deivido paminėtas „The Wall Street Journal“ yra išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę, galiojančią visoms žiniasklaidos priemonėms.

Tačiau žiniasklaida yra tik vienas iš daugybės elektroninės erdvės kankinamų rinkos segmentų. O noras gauti turinį nemokamai (dažnai virstantis piratavimu) tikrai keičia šių segmentų pajamų struktūrą.

Dažnas garso įrašų piratų argumentas – moku atlikėjui už realų darbą (koncertus), o ne iš namų kompiuterį sklindantį garsą. Bent šiek tiek su muzikos verslu susijusiems norėtųsi iš tokių oponentų išgirsti, kas turėtų sumokėti garso įrašų studijoms, kompozitoriams, tekstų autoriams ir kitiems, tiesiogiai dalyvaujantiems muzikos kūrybos procese?

Ar ne tuo reikėtų paaiškinti ant rankos pirštų skaičiuojamus kokybiškus lietuviškos muzikos vaizdo klipus? Galų gale, ką daryti atlikėjams, kurie „masine šlove“ džiaugiasi vos kelias savaites ar, geresniu atveju, pora mėnesių po kiekvieno išleisto naujo albumo?

Nemanau, jog verta plėstis argumentais iš kino pramonės, kuriančių poeziją ar prozą, dailės ar foto menininkų gyvenimo.

Laisvoji rinka pagrįsta pamatine prielaida, jog vyksta mainai. Viena pusė suteikia vertę, už kurią kita pusė atiduoda savo vertę. Mainų atveju abi šalys sutaria, jog gaunamą objektą vertina ne mažiau nei atiduodamą. Piratavimo atveju nebelieka mainų, lieka tik vienos pusės noras gauti. Tiesa, kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, ankstyvosios „Microsoft“ programinės įrangos) tas gobšumas tampa priklausomybe, kuri vėliau pasireiškia noru vartoti tą patį ir gal net didesniais mastais už tai susimokant.

Atskirai reikia paminėti ir „pirk prekę lietuvišką“ sąlygą – šiandienos globaliame pasaulyje jau retai galima būtų surasti grynai lietuvišką produktą. Pavyzdžiui, mūsų visų tautinis džiaugsmas – UAB „Teltonika“ produktai yra tik iš dalies tautiniai. Lygiai taip pat ir užsienio šalyse pagaminti produktai yra „truputį lietuviški“. Lietuviai programuoja „Microsoft“, kuria „Intel“ ir kitose kompanijose, kurių produktus naudojame ir mes Lietuvoje. Todėl lietuviškų programų skaičiavimas negali prasidėti ir sustoti ties žodynais.

B. Skirtumai tarp programinės įrangos, garso ir vaizdo įrašų bei kitų kūrinių piratavimo

Akivaizdu, jog kaip kūriniai teatro vaidinimas ir naujienų žinutė gerokai skiriasi. Tačiau ir vienam, ir kitam reikia patirties, kvalifikacijos ir kūrybinio veiksmo. Todėl teisūs piratavimo šalininkai siūlydami rečiau naudojamus pajamų šaltinius, atkreipdami dėmesį į galimybių teisėtai įsigyti autorinius darbus stoką.

Tačiau čia reikia ir būtina grįžti prie laisvų mainų idėjos. Kūriniai yra jų autorių nuosavybė ir be šių sutikimo negali būti jokios kalbos ir pateisinimų tol, kol tai nėra gyvybiškai svarbūs objektai. Tokie, tarkim, galėtų būti vanduo, maistas ir pan. – beje, būtent dėl šios priežasties kai kuriais atvejais galėjo būti ginama būtinybė naudoti nelegalią programinę įrangą tais atvejais, kai viena ar kita paslauga (galimybė) buvo tiesiogiai susieta su vienu ar kitu produktu (pavyzdžiui, pradinės VMI elektroninio deklaravimo sistemos reikalavo tik  „Microsoft“ programinės įrangos palaikomų standartų).

Būtent mainai ir nustato, kaip gali ir turi būti vertinama piratavimu padaryta žala. Autoriaus pasiūlyta kaina – tai jo pasiūlymas visiems rinkos dalyviams naudotis kūriniu už tam tikrą atlygį. Negali būti nei „dalinio sutikimo“, nei valstybės reguliuojamų kainų. Ypač šiuo metu, kai praktiškai kiekvienai užduočiai galima rasti tiek komercinių, tiek ir nemokamų alternatyvių įrankių.

Džiugo pateikta „kibiro obuolių“ analogija tik išryškina skirtumą tarp mainų ir vagystės. Tikrai teisingai, jeigu kaimynas siūlo obuolius nemokamai, tai viskas tvarkoj – rinkoje iš tiesų yra nemokamai platinamų autorinių darbų. Tačiau jeigu kaimynas obuolius kibire siūlo ant staliuko, kur šalia guli lapelis su užrašu „10 Lt už kibirą“ ir dėžutė su monetomis, tai pasiėmę visą kibirą į namus jau tikrai neturėtume teisintis, jog obuolius tik apžiūrėjome ir grąžinome…

Kitas svarbus skirtumas – tai autorinių darbų naudojimo intensyvumas. Jeigu profesionalus dizaineris „Adobe“ produktus ir jų leidimų skirtumus dažnai galėtų išvardinti mintinai, tai daugelis vidutinių vartotojų nerastų skirtumų tarp „Reader“ ir „Illustrator“. Grįžtant prie kibiro obuolių pavyzdžio – žalos požiūriu tai neturi reikšmės, nors visi suprantame, kad intensyviai naudojant piratinį produktą gauname žymiai didesnę neteisėtą naudą (šįkart nesiplėsiu apie tokia veikla sukuriamą nesąžiningą konkurenciją).

C. Lietuvių kalbos, istorijos ir kitų nacionalinių žymių naudojimo puoselėjimas

Ar dėl patirties trūkumo, ar tiesiog informacijos stokos daugelis nuomonių itin ribotai vertina galimybes kurti unikalius tik Lietuvai skirtus programinės įrangos produktus.

Pateiksiu tik keletą pavyzdžių, kuriuos teko matyti kitose šalyse ir kurie galėtų būti tiesiogiai susiję ir su lietuvių kalba:

  • žodynai (dvikalbiai, sinonimų, aforizmų, citatų ir t.t.);
  • gramatikos, leksikos, stiliaus ir t.t. tikrinimo programos;
  • priemonės neįgaliesiems (skaitymo, rašymo);
  • dokumentų šablonai (oficialūs valstybiniai, verslo, asmeniniai ir pan.) ir skaičiuoklės (mokesčių, sąskaitų, darbo laiko ir pan.);
  • įgūdžių lavinimo priemonės (pavyzdžiui, spausdinimo kompiuterio klaviatūra treniruokliai);
  • geneologijos (šeimos medžių) tyrimų įrankiai;
  • žinynai/enciklopedijos (meno, istorijos, turizmo ir pan.);

Sąrašas tikrai nėra baigtinis, dalį iš paminėtų priemonių šiuo metu įvairiomis programomis bando finansuoti valstybė, tačiau akivaizdu, kad nei kūrybos sparta, nei kokybė nėra patenkinama.

Kalbant ne apie programinę įrangą sunku būtų nepaminėti knygų vertimų į lietuvių kalbą kokybės. Nors pastaruoju metu situacija buvo pagerėjusi, tačiau dažnai skaitant lietuvių kalba išleistą žinomo pasaulio rašytojo knygą negali nepykti, kai skaitai apie JAV gyventoją, važiuojantį į šalia esančią degalinę piltis dujų… Žinoma, negalima šio reiškinio absoliutinti, tačiau faktas, jog ne vienas ir ne du vertimai klaidžioja lietuviškame internete kartu mažindami mokėti 20 ar 30 litų knygyne.

Kitas pavyzdys – interneto svetainė apie Lietuvos piliakalnius www.piliakalniai.lt. Džiugu, jog valstybė remia tokius projektus, tačiau ar tokie projektai yra išimtinai tik valstybės rūpestis? Tarybiniais metais susiformavusią tradiciją šeimoje turėti bent vieną kitą Lietuvos gamtovaizdžių albumą tik iš dalies atnaujina „Neregėta Lietuva“. Kur elektroninės priemonės, filmai, interviu, istoriniai žaidimai vaikams?

Vietoj pabaigos

Džiaugčiausi, jeigu mūsų su Džiugu diskusija priverstų pamąstyti ne tik apie savęs pateisinimą, bet ir apie reikalingus pokyčius. Esu tikras, kad dar ne kartą teks prie šios temos grįžti ir grįžti.

« Older posts