XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: LRP

Kur Lietuvos kariuomenės ir kitų valstybės institucijų gynybiniai veiksmai?

Jeigu susiduriate su žiniasklaida, tai nevargsiu ir neįtikinėsiu, jog Kremlius pastarosiomis savaitėmis vykdo aktyvius informacinio karo veiksmus, kurie tyčia ar netiesiogiai nukreipti ir prieš Lietuvą.

Informacinis karas yra sudėtinė modernios karybos dalis, todėl kaip Lietuvos Respublikos pilietis turiu teisėtus lūkesčius, jog Lietuvos kariuomenė tai supranta, įvertina ir imasi reikalingų gynybinių veiksmų.

Deja, kaip daugiau nei dešimtmetį dirbantis ryšių su visuomene (propagandos) srityje galiu tik konstatuoti, jog informaciniame kare Lietuva nesiima jokių aktyvių veiksmų, nesiima priemonių užkardyti agresoriaus informacijos sklaidos. Galiu tik viltis (negaliu patikrinti), jog vyksta situacijos stebėsena.

Priminsiu, jog kol kas vis dar turime veikiančią Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios XIII skirsnio 135 straipsnio II dalyje yra esminė teisės norma, leidžianti imtis aktyvių priemonių, stabdant agresoriaus informacinio karo veiksmus:

 Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama.

Galima tik priminti, jog to paties skirsnio 139 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.

Norintiems pasiginčyti, kas yra „karo propaganda“, galima atsidaryti Tarptautinių žodžių žodyną, kur „propaganda“ apibrėžiama kaip:

filos., moksl., rel. ir kt. teorijų, idėjų skleidimas siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus.

Pagal Lietuvių kalbos žodyną „karas“ yra (pirmoji ir šiuo atveju reikalinga reikšmė):

ginkluotas susidūrimas tarp valstybių ar didelių visuomenės grupių

Taigi, „karo propaganda“ šiandienos situacijos atveju yra:

ginkluoto susidūrimo tarp valstybių (Rusijos federacijos ir Ukrainos) teorijų, idėjų skleidimas siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus

Kitaip tariant, visi Kremliaus kontroliuojamų žiniasklaidos kanalų veiksmai, kuriais siekiama veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus, yra draudžiami.

Turint tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtiną draudimą tokius veiksmus atlikti, vienintelis klausimas, kuri(-ios) valstybės institucijos privalo šį draudimą įgyvendinti.

Todėl galiu ne tik retoriškai klausti – ką jau padarė ir daro Lietuvos kariuomenė, Lietuvos Respublikos Prezidentė, Valstybės saugumo departamentas, Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios teisėsaugos institucijos, Ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos radijo ir televizijos komisija ir kitos šiuo klausimu reikalingą kompetenciją bei funkcijas turinčios valstybės institucijos?

Papildymas, 12:51
LR Konstitucinis teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima karo propagandos, kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis.

Papildymas 14:16
Komentaras paskelbtas portale 15min.lt

Papildymas 16:16
Pagal Karo padėties įstatymo 2 str. 4 p. karas – tai paskelbtas karas ar bet kuris kitas tarptautinis ginkluotas konfliktas, kurio dalyvė yra Lietuvos Respublika. Po vakar dienos Vladimiro Putino spaudos konferencijos, kurioje jis tiesiogiai įvardino Lietuvą kaip padedančią Ukrainai, Lietuva faktiškai tapo tarptautinio ginkluoto konflikto dalyve.
Papildymas 2014 m. kovo 10 d., 15:40
Kovo 5 d. Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ diskutavome ar ir kokiomis priemonėmis būtina riboti Kremliaus propagandą. Laidos įrašas čia, mano pasisakymas apie 26:45.

„Žmogiškas“ lyderio veidas: gyvi pavyzdžiai

Lyderis eilinio kailyje – būtinas kontrastas gyvenimo realybe mintims pravėdinti ar prie sienos pastatytų komunikacijos specialistų padlaižiavimas?

Lyderiai, sėdintys už kremlių ar n-tųjų rūmų durų, demokratinėje visuomenėje turi nuolatinę problemą – tai atstumas iki „eilinio“ piliečio. Dažniausiai vidutinių mąstymo gabumų ir su vidutiniais finansiniais ištekliais. Lietuvoje, reikėtų pridėti, TV vergo ir prasto skonio info-šou mėgėjo. Koks tas rinkėjas bebūtų, tačiau jo balsas tiek pat vertingas kaip ir kokio atskirai paimto Numavičiaus ar Lubio.

Todėl komunikacijos specialistams nuolatos reikia ieškoti situacijų, kaip „elitaz“ galėtų tapti „saviaku“. Karštymečiu lyg tyčia tokių pavyzdžių užderėjo į valias – ir mūsų liaudies mylimiausia Prezidentė pavažinėjo pas audros nukankintuosius, ir Barakas Obama (Barack Obama) viešai prieš objektyvus pasimaudė, ir Vladimiras Putinas (Владимир Путин) gaisrams gesinti skirtą BE-200 pilotavo. Tarybiniais laikais žmonės propagandą gliaudė žymiai lengviau, todėl ir sklandė anekdotai apie pripučiamus Iljičiaus rąstus. Beje, Aurelijui tų vaizdelių gausa lygiai taip pat užkliuvo.

Lietuvoje pavyzdžių irgi lengvai rastume – tai ir ministrai, pasifilmuojantys Širvintų rajone sprogusio dujotekio fone, ir „Swedbank“ vadovai, kasmet įsitaisantys eilinės kasininkės darbo vietoje, tie patys Grybauskaitės bandymai dainuoti kartu su Varėnos miškų grybautojomis.

Išsamus „macho“ veiksmų ir iliustracijų sąrašėlis – jau minėtame Theunis Bates tekste.

RsV problema – strateginis lygmuo ir „realaus darbo“ takoskyra

Eilinio rinkėjo mąstymas paprastas – tai „mes čia“ ir „jie ten“. Mes čia turim begalę kasdienio sunkaus darbo rūpesčių, o jie ten kavutę geria, į susitikimus skraido ir korupcinius sandėrius rezga.

Klasikinis problemos sprendimo variantas – perkelti strategą(-ę) į eilinio piliečio darbo vietą. Tą veiksmą intensyviai vaizdžiai apipavidalinti (garsu, vaizdu, gyvais komentarais ir pan.) ir masiškai paskleisti. Cinizmas visiems aiškus – tai iliuzija, esą vadovas dirba tokį darbą. Visiems aišku, jog tai žiauriai neefektyvu (pavyzdžiui, per liaunas(-a) rąstui tempti), kainuoja papildomus kaštus (pavyzdžiui, darbo rūbai, transportas), netikros sąlygos (pavyzdžiui, JAV Prezidento apsaugos atrinktas ir saugomas paplūdimys), dažnai visas veiksmas trunka tik tiek, kiek  veikia kameros ir stebi žurnalistai.

Nepaisant cinizmo – labai didelė dalis politikų tai daro. Kodėl? Nes šiuolaikinis vis mažiau mąstantis informacijos vartotojas neanalizuoja informacijas (kaip buvo priverstas tarybiniais metais), jis „suvalgo“ vaizdinį, neva vadovas(-ė) taip pat sunkiai dirba.

Paradoksalu, tačiau tokie reportažai niekada nerodo „lengvai fiziškai dirbančio vadovo“ – nėra ten rūkančio statybininko, nėra kavutę geriančios mokytojos ar per naktinę pamainą snaudžiančios slaugytojos. Visuose reportažuose „veiksmas“ vyskta pilnu tempu, generuojamas PRAKAITAS.

Yra ir racionalus tokios priemonės grūdas – kontrastas (tą dažniausiai akcentuoja jau minėta „Swedbank“ komunikacija, kai valdybos pirmininkas dieną per metus dirba eiliniu kasininku). Tačiau tam visiškai nereikalingos kameros ir fotoaparatui. Šių buvimas ir atskleidžia, jog realiai tai tik ryšių su visuomene veiksmas, o ne paprasta vadybos priemonė, supažindinti vadovus su realaus darbo įspūdžiais.

Kaip išspausti naudą?

Ilgu laikotarpiu tokios akcijos turi dvejopą poveikį: aukojami „protingi“ pašnekovai, laimimas „kvailių“ palaikymas. Visa tai patvirtina, jog tai puiki populistinė priemonė. Jeigu vertinčiau optimistiškai, tai sakyčiau, kad tokios akcijos pasiekia tikslą mažiau nei tarp 80% rinkėjų, tačiau ir tai – didžiulė masė, kuri politiko gyvenime neišvengiama. Lygiai tos pačios taisyklės galioja ir su masiniais vartotojais dirbančių įmonių atveju – neatsitiktinai tokią priemonę naudoja masėms skirtas „Swedbank“, o ne koks nors į verslą orientuotas finansų lyderis.

Galbūt įmanoma ir vilką pamaitinti, ir avį palikt sveiką? Kaip būtų galima tokios priemonės nesuvulgarint ir nepadaryt primityviai populistine?

  • akcentuoti vadybos uždavinius – beje, tą antrosios kadencijos pradžioje akcentavo Valdas Adamkus, apsilankydamas Kalvarijų turguje (tiesa, vėliau tos linijos nepratęsė);
  • kalbėti turėtų ne pats lyderis, o personalo specialistai, idealiu atveju – klientas/rinkėjas;
  • tai turėtų būti grupinė, o ne vieno asmens praktika.

O koks būtų idealus kokteilis popiulistui?

  • pirmame plane – lyderis(-ė);
  • fizinis darbas, „prakaito kvapas“, susirūpinę/įsitempę veidai;
  • kiti personažai – tik fonas, „masuotė“;
  • pasakojimas baigiamas teigiama emocija – suvaldyta krizė, išspręstos (žmonių) problemos ir pan.

Ta proga siūlyčiau praktinę užduotį – panagrinėkite Lietuvos Respublikos Prezidentės nuotraukų galeriją.

Dalia Grybauskaitė: „Taip!“. Ar įmanoma ją įveikti?

Šiandien Dalia Grybauskaitė viešai pranešė, jog dalyvaus Prezidento rinkimuose, t.y. pati kels savo kandidatūrą, t.y. surinkusi 20 tūkst. piliečių parašų taps savarankiška kandidate.

Nėra ką ginčytis – visuomenės nuomonė jai skiria Prezidento postą jau pirmajame rate. Ką daryti oponentams? Kokia rinkimų taktika gali būti taikoma?

Dvi esminės sąlygos: a) šiandien galima spėti, jog įveikti Grybauskaitę pirmajame rate praktiškai neįmanoma – jos lyderystė prieš grupę pavienių kandidatų akivaizdi, todėl visų oponentų uždaviniai sutampa – tapti antruoju(-ąja) ir neleisti Grybauskaitei surinkti 50%+1 balsą; b) Prezidento rinkimų kampanija vyks kartu su Europos Parlamento rinkimų kampanija, todėl viena kitą papildys ir/ar trukdys. Continue reading

Apie III-iosios Respublikos tradicijas

LRP vėliava keitimas ceremonijaVakar turėjau retą progą vidurdienį eiti pro Daukanto aikštę ir kaip tik pataikiau į vėliavos keitimo ceremoniją, kuri vyksta kiekvieną sekmadienį.

Dalyvių (t.y. garbės kuopos kareivių) buvo ne ką mažiau nei stebėtojų, bet nuo to renginys nepraranda savo prasmės. Ritualai, ceremonijos – tai, ko mūsų jaunai valstybei būtinai reikia, nes tai įstato į tam tikrus rėmus, rodo ilgalaikę kryptį ir diegia vertybes.

Žinoma, galima dar daug tobulinti – tiek vietą, tiek formą, tiek plačiau reklamuoti (sutiktas kolega iš Prezidentūros minėjo, jog turizmo agentūros dar kiekvieną savaitę skambina ir tikslinasi, ar tikrai ceremonija vyks).

Smagu – priminė, kaip ginčijausi darbo grupėje dėl įstatymo nuostatų, jog palaipsniui turime atsisakyti trispalvės ir palikti tik Vytį kaip valstybės vėliavą. Žinau, radikalu, bet šiuo klausimu turiu tvirtą asmeninę nuomonę.