XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Holokaustas (Page 1 of 2)

Jonas Noreika arba kodėl 30-imt metų kolaboruojame su naciais?

Komentaras paskelbtas portale 15min.lt

Kai kurių nepriklausomos Lietuvos patriotų dalyvavimas Holokauste – sudėtinga ir toksiška tema. Bėda, kad šie nuodai kenkia Lietuvai – problemą neigdami jos niekada neišspręsime, o simptomai tik ryškėja.

Pradėsiu ir iškart paliksiu retorinį klausimą – ar Jonas Noreika dalyvavo Holokauste?

Toliau šoksiu į savo gimtąją Uteną. Kaip konstatuota 1941-12-01 Karl Jäger ataskaitoje, Utenoje per tris 1941-ųjų dienas sunaikinti beveik visi žydų tautybės asmenys. Liepos 31 dieną – 256 gyventojai, rugpjūčio 7 dieną – 571 gyventojas, o rugpjūčio 29 dieną Utenoje ir Molėtuose iš viso nužudyti 3 782 gyventojai. Viso – 4 609 aukos. Iš jų – 1 469 vaikai. Taip.. tai 58 mokyklinės klasės arba 2-3 didelės dabartinės mokyklos vienu ypu, per vieną (!) dieną…

Utenoje žudyta Rašės miške, prie ilgos gilios tranšėjos. Žmonės buvo varomi grupėmis, sustatomi eile ir šaudomi iš automatinių ginklų. Žudymui vadovavo Utenos komendantas vokietis Gisas (kai kur rašoma – Hisas), organizavo ir vykdė – daugiausiai lietuviai.

Ar šiandien, prabėgus beveik 30-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublika yra ištyrusi ir nuteisusi per tas tris 1941-ųjų dienas 4 609 Lietuvos Respublikos piliečius nužudžiusius asmenis?

Ne.

Netrukus minėsime 78-ąsias žudynių metines, tačiau nepriklausoma demokratinė respublika nerado išteklių ir valios pradėti tirti, įvardinti ir nuteisti savo piliečių žudikus.

Vietoj to Holokausto nusikaltėlius yra tiesiogiai ar už akių nuteisusi Sovietų Sąjunga. Savais metodais, savais įrankiais, savu teisingumu.

Pirmą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus ištyrė dar vykstant karui – 1944-11-15 surašytas „Акт чрезвычайной государственной комиссии по установлению и расследованию злодеяний немецко-фашистких захватчиков и их посовников по Утянскому уезду Литовской ССР“. Akto turinio šiandien lengvai nerasite, tačiau Izraelyje išleistuose aukų prisiminimuose jis paskelbtas. Jame – devynios Holokausto nusikaltimus Utenoje vykdžiusių asmenų pavardės. Tikėtina, kad ypatingosios komisijos aktas turėjo būti įvertintas ir sovietinio teismo nuosprendžiu, tačiau apie tokį esant XXI a. viešoje erdvėje informacijos nėra. Suprantu, kad niekam nesvarbu?

Antrą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus sovietų režimas viešai „aptarė“ ir savo stiliumi nuteisė 1960-aisiais metais rajono laikraštyje „Lenino keliu“. A.Mitalo ir V.Jonaičio istorinėje apybraižoje (sic!) nurodomi jau net 25-i (!) asmenys, dalyvavę žudynėse. Apie tokios literatūrinės formos objektyvumo kriterijus kalbėti neverta. Todėl nestebina, kad tarp tų 9-ių, įvardintų 1944-aisiais, ir 25-ių, aprašytų 1960-aisiais, nesutampa nė vienas asmuo. Nestebina ir tai, kad 1960-aisiais pagrindiniais nusikaltėliais įvardinami nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ir visuomenės lyderiai, aktyvūs partizanai (tuomet jau „nugalėti“ ir „sunaikinti“). Ar istorinė apybraiža kur nors kritikuota ir pripažinta autorių fantazija? Ne.

Trečią kartą panašaus stiliaus informacija buvo ilgą laiką skelbiama Lietuvos žydų Izraelyje asociacijos (LŽIA) interneto svetainėje. Šiandien ano „prisidėjusių prie Holokausto vykdymo Utenoje asmenų sąrašo“ jau nerasite, tačiau išlikę archyviniai įrašai rodo, kad jame su Utenoje vykdytais nusikaltimais buvo siejama daugiau nei 60 asmenų. LŽIA skelbtas sąrašas buvo sudarytas remiantis neaišku kokiais duomenimis ir šaltiniais, tačiau kai kurios jame buvusios pavardės sutampa su anksčiau minėtais sovietiniais sąrašais.

O ką į tai nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos Respublika? Deja, kol kas atsakymas vienas – tyla. Dominuoja nenoras tirti ir įvardinti konkrečius nusikaltėlius. Nenoras bent konstatuoti, kad duomenų nėra ir jų rasti jau niekada nebegalėsime. Ir tiesa, su kiekviena diena gyvų liudijimų vis mažiau.

Tokia padėtis yra geriausia ne kam kitam, o nepriklausomos Lietuvos priešams. Nes mūsų nedraugai amžinai galės aiškinti ir pjudyti visuomenę, kad mūsų baimė atvirai ištirti ir įvertinti nusikaltėlius tik ir rodo, kad „visi partizanai dalyvavo Holokauste“. Nužudytųjų artimiesiems šiandien būtent taip atrodo tikrovė ir jie tikrai neturi pareigos imtis tai keisti.

Blogiausia, jog tokia padėtis labiausiai kenkia mūsų pačių savigarbai prieš nužudytus mūsų bendrapiliečius – beje, toli gražu ne tik žydus. Neišgelbėję anuomet šiandien mes ir toliau nenorim jų apginti, netiriam ir neįvertinam padarytų nusikaltimų, juos dariusių asmenų.

1941-ųjų rugpjūčio 7 dieną kartu su žydais Rašės miške buvo sušaudytas ir buvęs kunigas Ignotas Ragauskas. Pasakojama (šaltiniai vėlgi – arba sovietiniai, arba gandų lygio), kad anų metų liepos viduryje jis sakė pamokslą Vyžuonų bažnyčioje, piktinęsis prasidėjusiomis žydų žudynėmis, ragino tikinčiuosius jokiu būdu prie tokio smurto neprisidėti, laikytis žmoniškumo taisyklių. Visgi, buvo sušaudytas už žydų slėpimą ir žudynėse dalyvavusių lietuvių pasmerkimą.

Tad mūsų visų neveiklumas verčia užduoti kitą jau ne tik retorinį klausimą – ar savo neveiklumu mes visi netęsiam ir patys neprisidedam prie anų Holokausto nusikaltimų organizavimo? Juk būtent savo abejingumu ir neveikimu šiandien istorijos šalikelėje faktiškai dangstome ir slepiame žmogiškumą paneigiančių nusikaltimų vykdytojus. Ir tada jau niekas neatskirs – kurie partizanai buvo išties susitepę kaimynų krauju, o kurie išties yra mūsų herojai.

Rašės miško žydai – ne šių metų, ne šios kartos Utenos istorija

Trumpai apžvelgsiu po 3 pagrindines Utenos interneto naujienų svetainių žinias.

Utenos rajono savivaldybė

Utenos rajono savivaldybė (utena.lt)

  1. Valstybės ir savivaldybių tarnautojų gebėjimų stiprinimas deinstitucionalizacijos srityje
  2. Utenoje vieši garsus Rytų kovos menų treneris Chico Mendes
  3. Taikos gatvės 7, 9, 11 ir 17 daugiabučių modernizavimo procesas startuoja su 25 procentų nuolaida rangos darbams

Utenos muziejus

Utenos muziejus (utenosmuziejus.lt)

  1. 2016 m. liepos 8-17 d. trečiasis tarptautinis Marianos Veriovkinos simpoziumas
  2. 2016 m. liepos 5–25 d. paroda „Žydinčios šakelės“
  3. 2016 m. birželio 16–liepos 30 d. V. Valiušio keramikos muziejuje respublikinė Lietuvos tautodailininkų sąjungos narių kūrybos paroda

Utenos muziejuje 2015-2016 metais organizuotos parodos.

Utenos muziejuje 2015-2016 metais organizuotos parodos.

 

Utenos kultūros centras (utenoskc.lt)

Utenos kultūros centras (utenoskc.lt)

  1. Koncertinė ir pažintinė kelionė
  2. „Le Liūnė“ vaidins regioniniame ture
  3. Prekybininkų ir tautodailininkų dėmesiui!

Artimiausi renginiai:

  • 2016 rugpjūčio 23: Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienos minėjimas. Koncertas (17:30)

udiena.lt

Utenos diena (udiena.lt)

  1. Padėkų ir apdovanojimų liūtis – Vyžuonų miestelio 610 jubiliejuje
  2. Svečiai iš Vilniaus patiesė uteniškius
  3. Avarijoje susidūrė dvi moterys

Renginių kalendorius:

  • 2016-07-31, Sekmadienis – renginių nėra.
  • 2016-08-07, Sekmadienis – renginių nėra.
  • 2016-08-29, Pirmadienis – renginių nėra.

utenoszinios.lt

Utenos apskrities žinios (utenoszinios.lt)

  1. SLAUGYTOJAS NEPYKSTA ŠAUKIAMAS „BROLIUKU“
  2. JAU IR PARDUOTUVĖSE REIKĖS RODYTI ASMENS DOKUMENTĄ
  3. SAULIUS KROMALCAS: „ŽMOGUS TURI DARYTI TAI, NUO KO DAINUOJA DŪŠIA

utenainfo.lt

Utenos turizmo informacijos centras – Renginių kalendorius (utenainfo.lt)

  1. Liepos 31 dieną – nieko.
  2. Rugpjūčio 7 dieną – nieko.
  3. Rugpjūčio 29 dieną – nieko.

O tuo metu Karl Jäger ataskaitos 2 psl. parašyta, jog 1941 metų liepos 31 dieną Utenoje nužudyti 256 asmenys – žydų tautybės 235 vyrai ir 16 moterų. Taip pat 4 lietuviai komunistai ir vienas „zweifacher Raubmörder“. Tai buvo pirmoji (iš trijų aną vasarą) masinio Utenos žydų žudymo diena…

„Mūsiški“ paradoksai

Esu gimęs Utenoje, tačiau visi mano seneliai gimė aplinkiniuose kaimuose ir vienkiemiuose. Sakysit, urbanizacija? Taip, kuriamai tarybinio rajono pramonei reikėjo darbo jėgos. Tačiau šeštojo-septintojo dešimtmečio urbanizacija paslėpė kitą bėdą – 1941-aisis šalia Utenos esančiame Rašės miške nužudžius beveik 9 tūkst. žydų (K.Jėgerio raporto ir Ypatingosios tyrimo komisijos skaičius) tarybinio rajono centrui tiesiog nebeliko gyvųjų.

Nežinau, ar mūsų – pradinukų – klasės auklėtoja turi gerą juodo humoro jausmą, ar tik sutapimas, tačiau faktas, kad vienų mokslo metų proga klasės iškyla buvo būtent tame pačiame Rašės miške. Ir kažkurio vaikų žaidimo metu bėgdami keliuku užklydome prie apleistų kapinių teritorijos – aprudijusi metalinė tvora, skystai melsvos spalvos paminklas, nesuprantami užrašai ir ilgi betoniniai takeliai.

Tokia netikėta buvo mūsų – trisdešimties tikrų Utenos pradinukų – pažintis su dar senesniais Utenos gyventojais. Panašiai netikėta yra ir didžiosios dalies Lietuvos reakcija į Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ – tarsi kažkas žino, tarsi kiekvienas suvokia ir smerkia, o atsidarę naujienų skiltį pasijaučia katinėliais, kurių snukeliai kišami į ne vietoje paliktą kakutį.

Paradoksai ir nepatogios situacijos mūsų visuomenę lydi ir toliau. Tik spėjo tautinio grynumo šalininkai pateikti septyniasdešimt argumentų, teisinančių lietuvių dalyvavimą bendrapiliečių žudynėse, tik žiūrėk – lyg tyčia iškyla sausio 13-osios byla, kur tuos pačius argumentus perima sovietų armijos kariai, „tik vykdę vadų įsakymus“ 1991-ųjų žiemą… Kažkaip nepatogu juos būtų paleisti iš teismo salės, betgi kitaip reikėtų į tą patį suolą sodinti ir tuos tūkstančius „nekaltų“ vokiečių parankinių.

Tokioje nelemtoje situacijoje pasitelkiamos tarsi iš Kremliaus technologų lūpų perimtos verbalinės manipuliacijos: „mes tikrai už, tik daugelis jau mirę“, „o pas juos (suprask, žydus kaip tokius), didesnės nuodėmės ir kaltųjų slėpimai“, „žydai nusikalto pirmosios tarybinės okupacijos metu“. Ir taip toliau ir panašiai.

Kai kartu su dar keliais „drąsiausias“ klasiokais pravėrėm memorialo vartelius, dar nežinojom, jog čia, po mūsų kojomis, guli ir 1469 mūsų amžiaus vaikai. Tūkstantis. Keturi šimtai. Šešiasdešimt. Devyni.

Užspaudus loginio mąstymo galimybes galima ieškoti argumentų, pateisinančių „priešiškos“ tautinės bendruomenės narių naikinimą. Tačiau kokie pateisinimai galimi naikinantiems vaikus? Atsiverčiu tų metų savo pradinukų klasės nuotrauką ir mintyse bandau įsivaizduoti, kaip vienoje krūvoje atrodo penkiasdešimt tokių klasių – o būtent tiek vaikų guli Rašės miške. Ir su tuo vaizdiniu bandau ieškoti atsakymų – ko aš, lietuvis, noriu iš sausio 13-osios planuotojų, vykdytojų ir bendrininkų?

Pirma, aš noriu pripažinimo, jog tai buvo nusikaltimas. Antra, aš noriu aiškaus atsakymo, kas dalyvavo ir sudarė sąlygas tokiam reiškiniui įvykti – kažkas planavo, kažkas sėdo į tanką, kažkas įpylė degalų, o kažkas neskubėdamas stovėjo po medžiu. Visi šie dalyviai prisidėjo ir aš noriu, kad jie būtų aiškiai įvardinti. Negalima sulyginti planuotojo ir vykdytojo kaltės, tačiau dar baisiau – kažkurio iš jų kaltę nurašyti. Trečia, aš noriu nuobodaus ir ilgo darbo visus kaltuosius įvardinant vardais, pavardėmis ir nuotraukomis. Aš noriu viešai matyti, kad Vardenis Pavardenis yra kaltas tokia ir tokia apimtimi už savo veiksmus tada ir tada. Ir visai nesvarbu, ar jis miręs, ar gyvas. Ketvirta, aš noriu nuoseklios ir nesibaigiančios (pagal šventraštį – berods, iki septynių kartų) kaltininkų teisių perėmėjų atgailos.

Ir tada aš vėl stoviu šalia tų 1469 vaikų, gulinčių bendrame kape po betoniniu antkapiu. Kas juos šaudė? Kas vedė į getą, o po poros mėnesių ir prie duobės? Kas dalinosi jų medinius žaislus ir tėvų sidabrinius indus? Kas miegojo jo lovoje ir žvelgė į gatvę nuo jo palangės? Kas.. Kas.. Kas..

Kol neieškosim ir neturėsim šių atsakymų – tol meluosime patys sau. Ir tai yra pagrindinis „Mūsiškių“ paradoksas.

Komentaras paskelbtas interneto portale delfi.lt kaip „Mūsiškiai“ – tai ar nuteisime sausio 13-osios žydšaudžius?“.

Kaip aš susipažinau su Utenos žydais

Utena_Rašė_Holokaustas_300pxRubrika #prisiminimai

Esu gimęs ir iki penkiolikos metų augęs Utenoje, dažnai čia grįžtu ir žinau, kur kas ir kaip. Tačiau vienas Utenos istorijos puslapis yra toks savotiškas, kad jį per savo 33 metus sugebėjau atversti tik du kartus.

Pirmą kartą į vietą, kurią Kultūros vertybių registras vadina paprastai – „Kapinės“, užklydau dar būdamas pradinukas. Nežinau, ar sąmoningai, tačiau tąkart (gal 2 ar 3 klasėje) jau beveik vasarą auklėtojos Skardžiuvienės lydimi važiavome į iškylą į miesto stadioną, po kurio užsukome ir į šalia esantį Rašės mišką. Žinoma, gaudynės, žaidimai ir kiti dalykai. Ir visai netyčia – kapinės. Savotiškos. Be įprastų paminklų. Su keistais užrašais. Auklėtojos reakcija buvo išlaikyta – elkitės ramiai, žaiskite kitoje miško pusėje, čia sušaudytų žydų kapinės. Nesigilinant į detales kas ir kaip.

Utena_Rašė_Holokaustas_komisija

1944 m. ypatingoji komisija tiria masinę žydų kapavietę Utenoje, dabartiniame Rašės miške

Antrą kartą masinę kapavietę aplankiau praėjusį savaitgalį, nes nemėgstu baltų dėmių savo sąmonėje. Esu nemažai skaitęs, duomenų ir vaizdų surinkęs, dalį jų ir į „Wikipedia“ sudėjęs. Gyvas vietovės įspūdis gali būti klaidingas, tačiau šaltiniuose nurodomi beveik 9 tūkst. sušaudytų žydų yra didžiulis skaičius. Bent jau pažymėtoje kapinių teritorijoje tiek žmonių būtų sunku sutalpinti fiziškai. Kita vertus, šaudymai Utenoje yra neblogai dokumentuoti, todėl abejoti dėl paties fakto būtų sunku, galima ginčytis nebent dėl suminio aukų skaičiaus.

Tačiau ne apie tai šį kartą mano prisiminimai. Šį kartą mąstau, kodėl ši tema Utenoje yra tabu? Kodėl apie tai nerado laiko pakalbėti mokytojai mokykloje? Kodėl Utenoje viešai žydai prisimenami nebent muziejuje ir netyčia einant viena iš buvusio žydų kvartalo gatvių ar Rinkos aikštėje? Ta tyla iš tiesų verčia manyti, kad ir ant Utenos guli tas nebylus pasyvių Holokausto stebėtojų prakeiksmas.

Killing Jews in the yard of NKVD garage in June 1941 (ex „Lietūkis“)

Widely known story about Kaunas pogrom and mistakenly named „Lietūkis garage“ episode needs a careful and facts-based approach in order to restore the real story behind these war crimes. The pogrom took place just after June Uprising, when Lithuanian military units took over control in the inter-war capital city Kaunas a few days before German army reached it.

German army took an active and leading role in the organization of Kaunas pogrom. Franz Walter Stahlecker, Head of Einsatzgruppe A.,  (source – Nbg Dok. 180-L) described the strategy of German army:

Similarly, within a few hours of our entering the city, local anti-Semitic elements were induced to engage in pogroms against the Jews, despite the extremely difficult conditions. [..] It was thought a good idea for the security police not to be seen to be involved, at least not immediately, in these unusually tough measures, which were also bound to attract attention in German circles. The impression had to be created that the local population itself had taken the first steps of its own accord as a natural reaction to decades of oppression by the Jews and the more recent terror exerted by the Communists.

At the same time Soviet regime tried to further falsificate the history and remove all facts, linking the pogrom to the atrocities (especially – June deportations, when thousands of Lithuanians were killed and deportated to Siberia) carried on by Soviets just a few weeks earlier. Therefore Soviets-related facts are usually missing and forgotten, whereas they are an important and essential part of general picture.

Public massacre of 50+ humans

Extraordinary cruel killing of jews in Kaunas was recorder in the protocol of semi-puppet Lithuanian government (officially – Provisional Government of Lithuania or Lietuvos laikinoji Vyriausybė) on June 27th, 1941.

Minister of Utilities Vytautas Žemkalnis-Landsbergis reported about extraordinary cruel killing of jews in Kaunas, yard of former „Lietūkis“ garage.

Ministers decided, that „[..] public jews execution should be avoided inspite all measures required to be taken against jews for their communist activity and harm for the German army, partisans and particular citizens. It was noted, that killing was carried by people, which have no ties with Lithuanian Activist Front, Partisan Headquarters or Provisional Government of Lithuania“.

Date & time

The eyewitnesses reports do not provide a clear answer about the date of garage event.

For example, the colonel of German army states that it took place on 27th June (the day he arrived in Kaunas).  The photographer states that it took place on Wedenesday, 25th June (the day he arrived in Kaunas with an advance party). The lance-corporal in 562nd Baker’s Company states that the incident took place on 23rd June (the day he arrived in Kaunas with his company). The sergeant-major from 562nd Baker’s Company states that the incident took place on the day after his arrival in Kaunas, which was two or three days after the town was taken by the Germans (that implies a date of 28 June at the earliest).

It is clear, that reports are contradictory and two main versions should be taken into account – 25th (Wednesday) or 27th (Friday) of June, 1941.

Place

The usual name associated to the place is „Lietūkis“ garage, which is not true. It would have been correct in inter-war period, but after Soviet occupation the garage and yard was controled by NKVD (Народный комиссариат внутренних дел) – Soviet security unit, closely associated with the Soviet secret police which at times was part of the agency and is known for its political repression.

The real name of the institution in charge of the garage changes a lot in understanding of the event and circumstances. Aleksandras Bendinskas, one of the organizers of June Uprising and member of Lithuanian Activist Front staff, reports:

[..] But already on the evening of June 22 in the general commotion the Bolsheviks began to flee en masse. But not everyone fled on the first day. Some top security, police, Party and government officials remained to destroy documents which testified to their crimes and their scope, the lists of their agents, the direct involvement of Moscow in provocations of that time. Among these zealous ones were Russians, Lithuanians, and Jews. Toward evening on June 23, security personnel (the majority of whom were investigators) also decided to save themselves. They ran to the Lietukis garage for cars. They were caught by one of the “fives”, disarmed and locked up in the garage, since the prison and security departments were not yet fully in our hands. Furthermore, street battles were going on. In some plants and institutions the security departments were broken into and lists were used to find out the names of their heads. Some of these were caught and they also were put into the garage. On June 25, some political prisoners liberated from Soviet jails found out that security personnel were being held in the garage. They came to check this out and recognized some of them. There began something which no one could have foreseen in advance: filled with malice, their backs bloody, driven by revenge, with broken fingers, some had lost their families carried off in train cars to Siberia, the former prisoners killed those held in the garage. They beat them with whatever they found in the garage – with metal bars, with spades, etc.

Series of photographs

The event photo series was made by a German army photographer Wilhelm Gunsilius, who had a special authorisation from 16th Army High Command to take photographs everywhere.

NB! In order to view the picture in full resolution available – right-click and choose View picture.

View from the fence

pasirėmęsantkarabino_0000001597_1_webvaizdasišminios_0000001599_1_web

Note the roof of the car – it is similar to view from the garage – the photo most probably taken from the fence

Timeline remarks:

  • no crowd
  • only soldiers
  • civilian-look crowd

View from the garage – watering

čiurkšlė_Lietukis-Garage-Kowno-Juni-1941.pngberetėstumdo_322

Initial phase – no crowd beside the fence.

Two separate groups of people watered.

Note the same car seen from the fence photo.

laistymas03_Lietukis-Garage-Kowno-Juni-1941-4.pnglaistymas02_Lietukis-Garage-Kowno-Juni-1941-6.pnglaistymas01_Lietukis-Garage-Kowno-Juni-1941-3.png

 

 

 

View from the garage – beating with rods

beretėsupagaliu_Lietukis-Garage-Kowno-Juni-1941-5.pngbaltimarškiniaisupagaliu_kaunas1ieškogyvų_the Garage Massacre

Note the change of crowd members and contingent.

Timeline remarks:

  • several people
  • soldiers
  • civilian-look crowd

Dead_dealer_Lietukis_Garage_KovnoMassacre_Kovno_Garage_27_JUNE_1942

„The Death dealer“

Several account relate majority of killings to this man.

 

4lavonai_Lietukis-Garage-Kowno-Juni-1941-9.png

Aftermath

Unidentifiable human corpses.

Timeline reconstruction

Starting with no crowd, people taken in groups of ~10 and are beaten to death. The total number of people killed (on the ground) ~30 + one extra group.

The event started as closed activity, then 10-15 soldiers in uniform join as watchers. The final stage is accompanied by a huge crowd of 60-80 persons.

The photographer was allowed to make close shots.

Identified victims

According to Eliezer Zilber, data from Lithuanian Central State Archive department in Kaunas helped to identify these victims (their occupation and links to Soviet regime attrocities remain without confirmation):

  • No-chum Paulin
  • George Shtrom
  • Itzok Grin
  • Shloime Goldstein
  • Chaim Zilber
  • Aron Akab
  • Shmerl Finn
  • Lipe Segal
  • Motle Sandle
« Older posts