Šiandien Lietuvos generalinei, Vilniaus apygardos ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroms išsiunčiau tokį raštą:
XXI a. kasdienybės dienoraštis
Šiandien Lietuvos generalinei, Vilniaus apygardos ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroms išsiunčiau tokį raštą:
Komentaras paskelbtas 15min.lt
„Google Maps Steet View“ automobilių pasirodymas Lietuvoje – naujiena, tačiau ir ne amžiaus įvykis. Tai tiesiog dar vienas mūšis, kuriame stumdoma fronto linija, žyminti viešo ir asmeninio gyvenimo erdvių ribą. Dažnas gyvenantis elektroninėje erdvėje norėtų, kad ta riba sustotų tik prie miegamojo ar vaikų kambario durų (o gal net ir dar toliau). Tuo metu internetą tik nebūtinu gyvenimo atributu laikantys stebisi, kodėl turėtų aukoti savo asmeninį gyvenimą dalies „Google“ bendrovės akcininkų labui.
Slovėnijos Informacijos komisarė (lietuviškosios Valstybinės asmens duomenų inspekcijos) Nataša Pirc Musar savo viešame atsakyme dėl „Google Maps Street View“ veiklos dar 2010 metais išskyrė tris pagrindines grėsmių rūšys, fiksuojant vaizdus viešose erdvėse. Pirmiausia, tai delikačios asmeninės situacijos (neblaivūs ar kitaip netinkamai atrodantys asmenys, vaikų asmeninis gyvenimas). Antroji grupė – tai subtilios viešosios erdvės (religiniai susibūrimai, sveikatos apsaugos įstaigos). Trečioji grupė susijusi su namų erdvės zona, kuri dažniausiai suprantama kaip tiesiogiai nematoma namų aplinka, vidaus interjeras ir kiti susiję objektai.
Visose paminėtose srityse ekshibicionistinių polinkių neturintys asmenys gali teisėtai piktintis, jeigu be jų sutikimo viena ar kita informacija taptų vieša. Net ir daugelyje šalių naudojamos nuasmeninimo technologijos, „Google“ pripažįsta, visiškai neapsaugo nuo galimų klaidų. Neatsitiktinai savo gyvenimo stilių drąsiai ginanti Šveicarija pareikalavo, kad visus užfiksuotus vaizdus dėl galimų privatumo pažeidimų peržiūrėtų „Google“ darbuotojai. Deja, bendrovė tai daryti atsisakė.
Reikia pripažinti ir pagrįstą naudą visuomenei. Pavyzdžiui, viešosios miestų erdvės, turistų traukos objektai, komercinės erdvės – visa tai gali ir turi būti skaitmeninama, padedant piliečiams lengviau orientuotis, taupyti laiką, naujų technologijų pagalba kurti naujas paslaugas. Tačiau kokią naudą visuomenei, viešajam interesui teikia mažas aklagatvis kokiame nors Vilniaus miesto Bajorų kaime? Taip, kai kurie gyventojai tame nematys jokios problemos ir net džiaugsis, rodydami savo namus draugo kompiuterio ekrane. Tačiau kodėl ten pat turi automatiškai, be atskiro įspėjimo ir leidimo, atsidurti ir jo kaimyno, nedraugaujančio su internetu, privataus gyvenimo vaizdai?
Tad neatsitiktinai Vokietijos visuomenė griežtai atskyrė viešą ir asmeninę erdvę – „Google Maps Street View“ šioje šalyje iš esmės dengia tik didžiuosius miestus ir juose egzistuojančias neabejotinai viešas erdves.
Lietuvos atveju daugiausia klausimų kelia šie klausimai, į kuriuos „Google“ atstovai kol kas atsakymų nėra pateikę:
I will start with a background statement. Privacy still remains one of the core democratic values. And invasion into someone’s private life is a threat to the way we like to live. European point of view is well laid in these two Conventions:
Full stop. Anybody wishing to discuss, should start with these widely accepted and trusted documents (I deliberately do not discuss less important legal acts).
General European requirements for GMSV service
CPHRFF Article 8 sets the basic principe: “Everyone has the right to respect for his private and family life, his home and his correspondence”. In case for Google Maps Street View service, we see clear interference into family life and private home area.
Therefore all “data subjects” will have rights defined in CPIAPP Article 8, i.e. they shall be enabled:
Moreover, Google will have to provide information, that it will take measures to assure quality of data (CPIAPP Article 5) by assuring, that automatic processing will be:
Opt-in rule in the European Union
The most difficult legal principle to tackle for Google is set in the Directive 95/46/EC of the European Parliament and of the Council of 24 October 1995 on the protection of individuals with regard to the processing of personal data and on the free movement of such data (LT translation).
Article 7, which defines criteria for making automated data processing legitimate, allows it only if:
That means, that GMSV should receive a permission from ALL (!) involved data subjects or prove, that GMSV is, in essence, a public interest.
Such a rule is a completely different situation, than Google is used to in US, where opt-out rule (i.e. everybody might be involved, but has a right to withdraw from the system) is used.
Lithuanian authorities deny request made by GMSV
On May 18th, 2012 the State Data Inspectorate of the Republic of Lithuania made a public statement (LT version), where publicly declared (unofficial translation made by me):
[..] The Inspectorate holds, that such processing of images threatens a human right to private life, because during collection process personal data would have been processed at the same time (e.g. persons in streets, cars, etc.)
The Inspectorate refused to issue a permission for “Google” to carry on Google Maps Street View project and process personal data, therefore processing of personal data for that project in Lithuania would be qualified as illegal processing of personal data.
At the same time the Inspectorate will contact Google directly and encourage to respect a human right to private life and obey requirements set out in the laws of the Republic of Lithuania. [..]
Although final conclusions may be made only after carefull investigation on the Google request, but decision made by the local authority seems valid according to local regulation, which is harmonised to the European principles.
Related issues: human rights and social networking services, search engines
The dispute is not so distant from two Recommendations, which were developed in the Council of Europe Committee of experts on new media (where I was honoured to represent Lithuania).
On April 4th, 2012, the Committee of Ministers adopted slightly changed versions we finalised in September 2011:
Both these document provide insights for further discussion, where should the limits on the invasion to the privacy should be set in online environment.
Vasaros karščiai ir ištaikyta viena kita poilsio akimirka leido pamąstyti apie asmeninę atsakomybę ir galimybę kritikuoti vienur ar kitur esančius. Dažniausiai girdima to forma – viskuo kalta valdžia ir niekuo nekaltas kyšius siūlantis reguliarus kelių eismo taisyklių pažeidėjas.
Labai artimai su šiuo klausimu susijęs ir praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijo“ užduotas klausimas, ar asmeniniai duomenys internete neatsigręš prieš mus pačius. Žurnalistė Agnė Skamarakaitė pagavo ir mane, todėl turėjau perskaityti „Google“ vadovo mintis apie galimai ilgalaikę žalą itin atviriems interneto vartotojams. Visą laidos įrašą galite rasti „Dienos klausimo“ archyve.
Kaip ir minėjau laidoje, „Google“ pastaruoju metu eina vis didesnės interneto kontrolės keliu ir man labai dera ši Eriko Šmito (Eric Schmidt) mintis bei radikalus bendrovės pozicijos pasikeitimas dėl interneto neutralumo turiniui. Manyčiau, jog tai reiškia, kad „Google“, jausdamas didėjantį įvairių konkurentų spaudimą, nusprendė užkonservuoti savo lyderio poziciją. Tą geriausiai padaryti įgyjant didžiulį konkurencinį pranašumą turinio tiekimo etape (todėl – sprendimas dėl paramos interneto neutralumo principui atsisakymo), o baimių dėl asmeninių duomenų didinimas padėtų rasti daugiau palaikymo, siūlantiems įvairius kontrolės mechanizmus.
Privatumas kaip atviro gyvenimo baimė
Tačiau palikus „Google“ šone, klausimas dėl privatumo ribų internete vis tiek išlieka. Tradiciškai yra dvi radikalios nuomonės:
Tačiau net ir asmeniškai nesinaudojant naujaisiais įrankiais, aplinkinių aktyviai naudojamos technologijos neišvengiamai įsibraus į asmeninę zoną (paprasčiausias pavyzdys – Jūsų atvaizdai draugų viešai paskelbtose nuotraukose). Taigi, akivaizdu, kad privatumo mažėjimo klausimas yra keliamas dėl dviejų priežasčių – naujų technologijų galimybių ir žmogiškojo faktoriaus, kai dėl vienų ar kitų asmenų klaidų privatumo ribos peržengiamos.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame daugelis sienų atviros tiek realiame, tiek ir virtualiame pasauliuose, neišvengiami informacijos mainai. O realiame pasaulyje skirtingų rūšių informacija (asmeninės nuotraukos ir naujienų agentūros pranešimas) savo forma yra visiškai tapati virtualiame. Šis formos tapatumas ir lemia pagrindines privatumą saugančiųjų baimes:
Todėl atviras pasaulis yra baisus kiekvienam iš mūsų. Ar tai būtų nenusisekusi jaunystės meilė, ar gydytojo priimtas kyšis, ar darbovietės sąskaita praleista savaitė sanatorijoje. Katalikiškas mūšimasis į krūtinę yra smagus, kol tarp asmens X ir Dievo – tik už klausyklos langelio sėdintis kunigas. Sakyti mea culpa viešai laukiančiai miniai – tikroji, tačiau žymiai baisesnė, atgaila.
Atvirumo baimė = asmeninės atsakomybės baimė?
Paradoksalu, tačiau klausimas apie privatumo mažėjimą savo esme yra klausimas apie demokratiją – kiek mes kiekvienas asmeniškai esame pasiruošę priimti sunkius sprendimus. Kiek mes patys nusiteikę mokėti didesnius mokesčius, kad pensijos padidėtų? Ar mes sutiksime turėti trumpesnes atostogas, vardan noro įsivesti eurą kuo anksčiau?
Man rodos, jog pagrindinė Lietuvos problema – tai idealizuotas valstybės vertinimas, kuriame asmens nuostatos ir veiksmai esą neturi jokios reikšmės, o vienintelis apčiuopiamas pagrindas – vadovų sprendimai. Ašgi manyčiau visiškai priešingai – tik nuo kiekvieno iš mūsų asmeninių sprendimų priklauso, kaip seksis visiems mums – tiek kiekvienam atskirai, tiek grupelėse (šeimose, darbuose ir pan.), tiek visai Lietuvos visuomenei.
P.S. šio tinklaraščio rašymas, įsitraukimas į įvairius socialinius tinklus ir aktyvus naudojimasis atviromis interneto tarnybomis – tai mano atsakymas, jog nebijau viešo teismo, tačiau kartu suvokiu ir turiu tam tikras ribas net ir šio atviro pasaulio realybėje. Bene pagrindinė iš jų – tai kitų asmenų teisė turėti platesnio privatumo supratimą. Todėl vis dar neturiu atsakymo, ar teisingai elgiamės atvirai skelbdami, pavyzdžiui, savo vaikų informaciją – tebūnie tai mūsų rizika ir tikėjimo atviru pasauliu kaina.
Prieš pora savaičių rusiškasis delfi.lt paskelbė straipsnį „Социальные сети: подсадка нормальная“. Константин Амелюшкин kalbino psichoterapeutą Olegą Lapiną ir mane. Tema verta šiek tiek platesnio panagrinėjimo – priminsiu, jog praėjusiais metais TSPMI konferencijoje skaičiau susijusį pranešimą „user generated content online and political processes:conceptual problems of policy, media and legal regulation“.
Taigi, imant jautį už ragų – ar politinė propaganda įmanoma socialiniuose tinkluose? Trumpas atsakymas yra „Taip, įmanoma“. Tačiau kartu su esmine pastaba, jog kokybiškai vykdyti propagandinę kampaniją socialiniuose tinkluose žymiai sudėtingiau, nei tradicinėse vienakryptėse žiniasklaidos priemonėse.
Kodėl verta? Pigu – didelis pasiekiamumas – mažiau formalu
Įsitraukimo į socialinius tinklus kaštai dažniausiai yra nykstamai maži. Su sąlyga, jog politinės organizacijos turi gana daug personalo, kuriam galima skirti turinio kūrybos užduotis, tai tampa itin efektyvi komunikacijos priemonė.
Todėl visos organizacijos, veikiančios politinėje erdvėje, tiesiog privalo dalyvauti socialinių tinklų veiklose. Klausimai, kuriuos verta svarstyti – kiek ir kokius tinklus pasirinkti, kuriuose iš jų ir kokį turinį kurti ir platinti.
Vertinant tikslinių auditorijų požiūriu internetas bendrai ir socialiniai tinklai konkrečiai turi gana aiškią didesnių pajamų ir protaujančią auditoriją. Tai reiškia – gana tiksliai pataikančią į politinių sprendimų priėmimo erdvę, nes būtent aktyvūs ir sparčiau mąstantys piliečiai dažnai yra politinių sprendimų priėmėjai.
Klasika tapusi tiesa, jog neformalus bendravimas visada yra efektyvesnis, galioja ir socialiniuose tinkluose. Dar svarbiau – socialiniame tinkle galima leisti sau būti be kaklaraiščio ir rodyti daugiau emocijų. Nuosekliai siejant tai su organizacijos tikslais ir užduotimis galima tikėtis žymiai pozityvesnės reakcijos į bet kokią žinią.
Kodėl pavojinga? Diskusija – atvirumas – kontrolės stoka
Tradicinė politinių organizacijų klaida socialiniuose tinkluose – bandymas juose taikyti standartinėje žiniasklaidoje įprastas priemones. Bene geriausias pavyzdys – tai Naujosios sąjungos kampanijos lietuviškuose socialiniuose tinkluose fiasko. Aktyviai pristeigę profilių ir tiražavę nenutrūkstamas žinias rinkimų kampanijos metu, visa tai akimirksniu baigė rinkimus pralaimėję. Fake‘as socialiniame tinkle žymiai lengviau pastebimas ir žymiai griežčiau baudžiamas. Beje, lygiai tas pats galioja ir konservatoriams, kurių pavyzdinė rinkimų kampanija lūžo po rinkimų. Geriausias pavyzdys – miręs Andriaus Kubiliaus tinklaraštis.
Socialinis tinklas reikalauja gyvo ryšio, diskusijos Tai nėra ir nebus vienakryptė TV studija, kurioje garbūs prelegentai galės plėtoti demagogiją, nesulaukdami aštrios ir taiklios kritikos. Todėl savo argumentų negalintys apginti populistai socialiniuose tinkluose neturi ką veikti – juos ten suvalgys gyvus, jeigu jie aktyviai neplėtos savo pozicijos. Tiesa, tai nereiškia, jog neįmanoma aktyviai ginti populistinės pozicijos – tiesiog aktyvius ir mąstančius piliečius žymiai sunkiau mulkinti. Bet nereiškia, kad neįmanoma..
Socialinis tinklas, kaip ir bet kokiai kita bendravimo internetu forma, neatsiejama nuo skaidrumo ir atvirumo. Čia nėra užuomaršų, čia viską primins visaatmenantis Google. Todėl bandymai meluoti ar gintis nuo savo ankstesnių minčių yra bergždžias reikalas – diskusijoje iš karto gausite priminimus ir citatas.
Todėl propagandą socialiniuose tinkluose įmanoma skleisti tik nuosekliai išbaigus bendrą ideologinę poziciją, nesimėtant ir nekaitaliojant savo argumentų. Kitaip jus iš karto suseks ir turėsite skuosti pabrukę uodegą.
Šiandienos Lietuvoje galbūt sunkiausiai suvokiamas politikams reiškinys – tai priemonių kontroliuoti socialinių tinklų turinį stoka. Čia jus gali apspjauti, gali apšmeižti ir gali girti iki begalybės. Jūsų kontrolė susiveda tik į tas priemones, kurias jums pateikia konkretaus socialinio tinklo autoriai.
Daugeliui seno kirpimo politikų ir sprendimų priėmėjų kontrolės stoka tampa pagrindiniu argumentu, kodėl jie atsisako socialinių tinklų, tačiau tokiu žingsniu jie bėga nuo savęs ir tęsia bandymus riboti neigiamą informaciją. Atsibuskite, tai XXI amžius, kuriame privatumo mažėja ir dar mažės.
Kas toliau?
Kaip ir viskas gyvenime, socialiniai tinklai turi daug naujų galimybių, kurias skandina tiek pat naujų pavojų. Tačiau sunku būtų ginčytis, jog moderni politinė organizacija ar institucijų galėtų judėti į priekį be dalyvavimo socialiniuose tinkluose.
P.S. eilinį kartą rašau viešą skatinimą KAM’ui, URM’ui ir Valstybės saugumo departamentui – kada bus pradėta aktyvi Lietuvos Respublikos interesų propaganda elektroninėje erdvėje? Pažadu patarimus nemokamai ; ) Pavyzdžiui, šiek tiek apie Izraelio vykdomus Web 2.0 karus.
© 2021 Liutauras Ulevičius
Theme by Anders Noren — Up ↑