XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Dievas

„Jesus of Nazareth: The Infancy Narratives“: solidu, bet neįtikina

Kai dar rudenį perskaičiau pirmąsias žinias apie popiežiaus Benedikto XVI knygą „Jesus of Nazareth: The Infancy Narratives“, kurioje analizuojama Jėzaus vaikystė, suklusau ir pradėjau laukti – nors ir nesu aktyviai praktikuojantis katalikas, tačiau neabejotinai save laikau krikščioniu, todėl šiandienos mūsų civilizacijai lūžinio momento tyrimas iš bene daugiausia originalių šaltinių disponuojančios institucijos vadovo – pažadas rimtas.

Šventknygės Naujojo Testamento pradžia yra logiškai nenuosekli – iš esmės dėmesys skiriamas tik Jėzaus gimimui ir keliui nuo krikšto iki mirties. Todėl lietuviškame knygos pavadinimo vertime „Pasakojimai apie vaikystę“ yra apgaulingas variantas. Dabar jau galiu konstatuoti, kad jokių pasakojimų knygoje nėra. Yra tik keturių skirtingų evangelijų skirtumų ir panašumų loginė ir sisteminė analizė. Tai įdomu, tačiau tai nėra „WOW!“… todėl knyga nuvilia, nes lūkesčiai buvo žymiai didesni.

Už ką verta pagirti popiežių ir vertėją (Gediminas Žukas), tai už pasakojimo stilių – jis solidus ir tik keleriose vietose pernelyg nueinantis tikėjimo argumentų link. Didžioji knygos dalis iš tiesų yra puiki sisteminė (netgi, sakyčiau, akademinė) analizė. Popiežius remiasi įvairiais šaltiniais (nors tarp jų dominuoja vokiškieji), visi jie vėlesni nei 1950-ųjų, dominuoja 2-3 metų senumo. Solidu ir rimta.

Ko lieku nesupratęs, tai naujų unikalių šaltinių įtraukimas. Vaizdas toks, jog mistinėje Vatikano bibliotekoje nėra jokių dėmesio vertų originalių šaltinių, kurie suteiktų daugiau įžvalgų apie laikmetį tarp 40-osios dienos po Jėzaus gimimo iki pagrindinės Jėzaus istorijos (išskyrus 12-mečio, pasilikusio šventykloje, epizodą). Tai leidžia kelti abejonę, ar knyga iš tiesų yra kažkas akademiškai vertingo – moksliniu žargonu, joje nėra mokslinio naujumo.

Nesu teologijos žinovas, tačiau knygoje popiežiaus dėstomoje pozicijoje itin abejotinos pasirodė šios vietos:

  • Trūksta išsamesnio Juozapo-Marijos ikivedybinių santykių pjūvio pagal tuometinės visuomenės tradicijas. Juozapo reakcijos nagrinėjamos per teksto turinį, o nėra socialinių tradicijų įtakos. Klausimas, kiek tokių tyrimų yra daryta, tačiau tai būtų papildantis ir vertingas lyginamasis aspektas, suteikiantis naujų įžvalgų kryžminio lyginimo metodu.
  • Visiškai be loginio pagrindo atmetamas Jėzaus (kaip žmogaus ir Dievo mišinio) panašumas į Egipto faraonus, romėnų ir graikų mitus. Verta prisiminti Tarpupio, netgi tolimųjų rytų kai kurias istorijas, kur tas panašumas akivaizdus. Tuo tarpu popiežiui „vaizdiniai skiriasi iš pagrindų“. Jėzus jam nėra „mišrūnas“.
  • III skyriaus pradžioje daroma nuoroda į Vergilijaus 4-ą eklogę pernelyg pritempta (tarsi poetas numatė 40+ metų į priekį ir jau beveik pranašas?) ir atrodo, kad pakeliui į reikalingą išvadą pasirinktas bent kažkiek tinkamas šaltinis.
  • Rašydamas apie Jėzaus gimimo datą popiežius aprašo astronominius reiškinius ir jų tyrėjus jau vertina teigimai. Labai jau dviprasmiškai atrodo jo citata „[..] tikinčių krikščionių išplėtotai šiuolaikinei astronomijai [..]“ (tame kontekste, pavyzdžiui, minimas Johanesas Kepleris) ir ankstesnė bažnyčios praktika deginti mokslininkus. RKB šiuo atveju verčiau jau nutylėtų, kiek tas procesas gali būti siejamas su ja.

Kartu knygoje yra keletas labai įdomių minčių:

  • Daugiausia žiniasklaidos dėmesio, neabejotinai, sulaukė popiežiaus pripažinimas, jog tikrasis Jėzaus gimimo momentas yra apie 7-6 m. prieš dabar skaičiuojamą momentą. Čia jau principinė diskusija ir ilgo laikotarpio užduotis kuriant universalią datų matavimo sistemą.
  • Popiežius atveria labai įdomias duris, ateityje leisiančias begalinę visatą įkomponuoti į Šv.Rašto aiškinimą. Rašydamas apie žvaigždę danguje ir Jėzaus gimimą, jis konstatuoja, jog „[..] kosmosas kalba apie Kristų, tačiau tos kosmoso kalbos žmogus dėl savo sąrangos neįstengia iki galo iššifruoti [..]“.

Skaitydamas knygą supratau, kad trūksta kai kurių bazinių katalikybės sampratų suvokimo – daugiausia abejonių kėlė „Dievo žodžio“ ir „slėpinio“ sampratos. Neįgudusio skaitytojo mąstymui dažnas jų naudojimas kėlė įtarimą, jog po jais tiesiog bandoma pasislėpti tada, kai nerandama kitų įtikinančių ir racionalių argumentų.

Įstrigusi citata (lietuviškojo leidimo 64 psl.):

Dievas yra Meilė. Bet meilės, kai ji reikalauja išžengti iš savęs, galima imti nekęsti. Ji nėra romantiškas malonus jausmas.

Galutinė išvada – buvo verta, tačiau lūkesčiai buvo didesni.

Tikėjimo skirtumai: katalikai, protestantai, ..

Vienas įdomesnių protinių užsiėmimų – tai religinė diskusija su giliai tikinčiaisiais. Pavyzdžiui, sutikęs kataliką jo pirmiausiai paprašau iš eilės išvardinti dešimt Dievo įsakymų. Rezultatas – be klaidų išvardina gal kas trečias-ketvirtas uolusis katalikas. Antrąjį klausimą – kas tai yra Šventoji Dvasia – deramai atsakyti ir paaiškinti sugeba tikrai retas. Profesionalus kamuoju su klausimu, kodėl celibatas „sukurtas“ visuotiniame susirinkime, o ne pažodžiui laikantis Šventojo Rašto.

Šios mano provokacijos nėra atsitiktinės – jos kyla iš bandymų aiškintis ir suvokti tikėjimo tiesas. Deja, daugeliu atvejų aiškaus ir paprasto atsakymo religijos neturi. Dar daugiau – daugelis tikinčiųjų yra ne tai, kad stropios bandos avys, bet pasiklydusios ir prietaruose, savuose svaičiojimuose ir religijos dogmomis nepagrįstuose teiginiuose paskendę personažai.

Šiuolaikiniame pasaulyje vyraujantis asmens ir jo teisės viskuo abejoti kultas išvirto į milijonus versijų, kurios nei prasmingos, nei atitinkančios religijos mokymą, nei dažnai sietinos su sveiku protu. Viena iš to pasekmių – tai visiškas nesusivokimas, kuo skiriasi atskiros krikščionybės šakos. Pavyzdžiui, bene vienintelis skirtumas, kurį daugelis katalikų galėtų įvardinti kaip esminį protestantų tikėjimo principą – tai tiesioginis ryšys su Dievu, o paprastai šnekant išpažinties tarpininkui – kunigui – nebuvimas. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis ir ne pagrindinis skirtumas. O kur kiti?

Katalikai
Ortodoksai
Protestantai
Vadovas Apaštalai (vėliau – popiežiai) kaip Jėzaus Kristaus bažnyčios paveldėtojai Mokymų tęstinumas svarbiau nei tiesioginė paveldėjimo linija
Popiežius
Neklystantis ir vienintelis bažnyčios valdovas Popiežius yra pirmas, kai ortodoksas, tačiau dabar turi sugrįžti į tinkamą kelią. Jis yra klystantis, neklysta tik visuotiniai susirinkimai (pripažįstami septyni įvykę nuo 325 iki 787 m.) Vienintelis neklystantis mokymas – Biblija, o popiežius yra tik katalikų bažnyčios vadovas
Biblija 39 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygos, taip pat Apokrifa Nepripažįsta Apokrifos
Šventikai Kunigai ir vyskupai tik vyrai, celibatas privalomas Panašu į katalikus, tik šventikai gali vesti iki įšventinimo. Vyskupams celibatas privalomas Moterys gali būti šventikėmis, celibatas neprivalomas. Anglikonai svarsto klausimą dėl moters skyrimo į vyskupo vietą
Kristus mišių metu
Šventoji Dvasia mišių metu nusileidžia (pas katalikus – per kunigą) ir stebuklo pagalba paverčia vyną ir duoną Kristaus krauju ir kūnu Vynas ir duona nekeičia savo turinio
Šventoji Dvasia Šventoji Dvasia kyla kartu iš tėvo ir sūnaus Šventoji Dvasia kyla tik iš tėvo ir siunčiama Kristui kaip tarpininkui = katalikai
Santuoka ir skyrybos Neatšaukiamas susitarimas, kurį nutraukti gali tiktai kanonuose paminėtų išimčių atvejais Mistinė vyro ir moters sąjunga, kuri gali būti nutraukta tik neištikimybės atveju Santuoka yra sutartis ir nėra nenutraukiama. Skyrybos leidžiamos kaip žmogiško silpnumo pripažinimas
Marija ir jos nekaltumas Dvi pamatinės dogmos – Kristus pradėtas nekaltai. Kaip nekaltai pradėtas jis neturi prigimtinės nuodėmės Nepripažįsta nekalto prasidėjimo. Nepripažįsta ir prigimtinės nuodėmės, todėl Marijos nekaltumas nėra būtinas Atmeta Marijos nekaltumą, tik Kristus buvo nekaltas
Skaistykla
Vieta nemirtinų nuodėmių atpirkimui, prieš patenkant į dangų Tarpinė būsena tarp žemės ir dangaus, tačiau nuodėmės atperkamos žemėje Kristaus mirtis ant kryžiaus yra pakankama atpirkti mūsų nuodėmes, skaistykla nepripažįstama
Sakramentai Yra septyni sakramentai – krikšto, sutvirtinimo, komunijos, atgailos, kunigystės, santuokos, ligonių patepimo Yra tie patys sakramentai (sutvirtinimas suprantamas kitaip), tačiau tai nėra baigtinis sąrašas Yra tik du sakramentai – krikšto ir komunijos
Šventieji Šventi žmonės, įvykdę bent du stebuklus, gali būti tarpininkais tarp žmogaus ir Dievo = katalikai, tik nėra stebuklų reikalavimo Visi krikščionys yra šventieji, kviečiami kartoti Kristų. Tik Kristus yra tarpininkas į Dievą
Išganymas Išganoma per Dievo malonę ir gerus darbus. Tai procesas, o ne vienkartinis veiksmas “Tikėjimas veikiantis per meilę” – visą gyvenimą trunkantis procesas, kai tikintysis siekia tapti kuo artimesnis Dievui Dievo dovana per Kristaus auką, kai žmonės tampa tinkami Dievo teisingumui

Lentelei naudojau keletą šaltinių – Comparison between Orthodoxy, Protestantism & Roman Catholicism, Comparison Chart: Catholic & Protestant Beliefs.