XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Dainius Radzevičius

Politikai ir žiniasklaidos šališkumas – ignoruoti ar vertinti?

Idealistinis požiūris, jog žiniasklaida yra objektyvi ir nešališka, skamba gražiai ir galėtų būti visų mūsų siekiamybė. Tačiau gyvenimas yra žemiškas ir žemiškos priežastys lemia, jog žiniasklaida nėra ir nebuvo nešališka.

Realybėje kiekviena žiniasklaidos priemonė, kiekvienas jos darbuotojas turi tam tikrą redakcinę politiką, politinę orientaciją, išankstines nuostatas ir jos neišvengiamai atsispindi atitinkamos žiniasklaidos priemonės turinyje (apie tai pirmą kartą rašiau dar 2015-ųjų kovą). Šio reiškinio kiekybinį vaizdą (tiesa, JAV žiniasklaidos pavyzdžiu) dar 2005 puikiai atskleidė Tim Groseclose, sudarydamas santykinę „liberalumo“ skalę nuo 0 iki 100.

Tim Groseclose atlikto kiekybinio žiniasklaidos priemonių turinio palankumo tam tikrai politinei orientacijai tyrimo suvestinė.

2012 metais tolesnes diskusijas ir savo įžvalgas autorius apjungė dėmesio vertoje knygoje „Left turn: how liberal media bias distorts the American mind“. Joje nagrinėjama jau platesnė problema – fiksuojama, jog žiniasklaida yra tapusi viešosios erdvės manipuliacijų įrankiu, nes daugeliu atvejų ji valdoma ir konstruojama verslo subjektų, todėl natūraliai atspindi liberalios pasaulėžiūros ideologinius pagrindus, o jiems oponuojančias idėjas ir politikus arba kritikuoja, arba (dar blogiau) tiesiog ignoruoja.

Šie kiekybiniai tyrimai iš esmės patvirtina Edward S. Herman ir Naom Chomsky sukonstruotą propagandos modelį, kuriame šiuos kokybinius pokyčius lemia bent 3 iš 5 filtrų – nuosavybė, reklamos pajamos ir ideologija.

Ir tada kyla natūralus taktinis ryšių su visuomene klausimas – ar politikai, matydami šią objektyviai šališką žiniasklaidos realybę, turi/gali bendrauti su akivaizdžiai priešiškos žiniasklaidos priemonėmis? Apie tai gana plačiai diskutavome gegužės 3 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“, kuri buvo skirta Pasaulinei spaudos laisvės dienai. Šios laidos ištrauka:

Mano atsakymą galima suvesti į tris mintis:

  1. politikai privalo stebėti ir suvokti skirtingą žiniasklaidos priemonių palankumo/negatyvumo lygį;
  2. politikai privalo teikti informaciją, kurią nustato teisės aktai, t.y. atsakinėti į klausimus;
  3. politikai neprivalo – ir net priešingai – turi sąmoningai planuoti savo komunikaciją suvokdami, kad jie valdo informacijos pateikimą ir yra laisvi planuoti savo kuriamo turinio dalinimąsi – ar tiesiogiai pašnekovams, ar informacijos sklaidai pasirenkant vieną ar kitą informacijos sklaidos tarpininką (žiniasklaidos priemonę, renginius, viešąją erdvę ir kt.).

Pasroviui: žvaigždės, žiniasklaida, publika

Gegužės pradžioje teko sudalyvauti TV3 laidos „Kodėl?“ filmavime. Laidos autoriai anonse klausė ir apibendrino: „Ko labiausiai nekenčia Vytautas Šapranauskas? Ką sumuštų Bilevičiūtė? Mylimiausias lietuvio patiekalas – kitas lietuvis“. Visgi man padėtį tiksliau atspindi valties, plaukiančios pasroviui, vaizdas. Ir toje valtyje esame visi kartu – žvaigždės, žiniasklaida ir kiti komunikacijos specialistai, visi žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai.

Laidoje bandžiau ginti nuomonę, jog sergame visi kartu – baleto meistrai nedrįsta kalbėti apie savo šedevrus ir susitelkia į TV šou formatus, teatro žvaigždės susigyvena su televizijos kamerų garantuojama šlove, žiūrovams vis sudėtingiau susikaupti kūriniams, kuriems reikia mąstyti, o ne tik juoktis. Visi tarpininkai tarp kuriančiųjų (žvaigždžių) ir besigėrinčiųjų (publikos) – žurnalistai, komunikacijos specialistai, vadybininkai – įsijaučia į statistų vaidmenį ir valtis plaukia.. pasroviui.

Rinkos lyderis – visų mūsų veidrodis

Lengviausia būtų atsistoti į sąžinės vietą ir imti skaičiuoti prasikaltusiųjų nuodėmes. Dainius Radzevičius yra visiškai teisus, sakydamas, jog „rinkoje lyderio pozicijas jau ne vienerius metus turintis kanalas, dirbo ir pelningai, ir skandalingai. Galima sakyti, kad didelė [dalis] skandalų ir neetiškų dalykų jiems tiesiogiai buvo ir pelno garantu“.

Taip, skandalai, visuomenės dėmesys yra reitingo garantas. Reitingo garantas yra reklamos pajamos. Tačiau socialiai atsakingas verslas turėtų šalintis neetiškų žiniasklaidos priemonių – kodėl tik po dvidešimties nepriklausomybės metų pasirodo pareiškimai (LIMA via Ad Verum), smerkiantys netinkamą žiniasklaidos kanalo turinį? Ar tai nerodo, jog neetišką komunikaciją toleravo ir ją taip skatino pati visuomenė. T.y. ir reklamdaviai, nedrįsę pasipriešinti žiniasklaidos lyderių turinio politikai, ir žiūrovai, besimėgavę „Ты меня уважаеш?“ tipo turiniu.

Jurijus Smoriginas po laidos pats prisipažino, jog niekada anksčiau jo „Vilniaus baletas“ nesulaukdavo tiek dėmesio, o ir dabar sulaukia Butkaus svorio pokyčiai, o ne premjeros, spektakliai ar kiti su dėmesio vertu turiniu susiję dalykai. Ar tai auditorijos, kūrėjų, o gal kokybiškos komunikacijos specialistų kompetencijos problema? Neabejoju – viskas drauge.

Ignoravimas padeda?

Artūro Račo žingsnis – atsiribojimas nuo neetiškai besielgiančio televizijos kanalo – yra drąsus ir principingas. Tačiau nesu toks tikras, jog to pakaktų esminiam situacijos perlaužimui. Pasikartosiu, tikiu, jog visi sėdime vienoje valtyje, todėl bandymas dalį bendrakeleivių mesti per bortą gali baigtis tragiškai visiems.

„Facebook“ draugai pateikė puikų pavyzdį iš 2009 metų JAV gyvenimo (pirminis šaltinis anglų kalba). Į rasistinį Gleno Beko pokalbių laidos vedėjo pasisakymą keletas stambių reklamos užsakovų reagavo perskirstydami savo reklaminius biudžetus.

Deja, šis JAV pavyzdys Lietuvoje leidžia daryti atvirkštinę išvadą – jeigu į netinkamą turinį nereaguos nei verslas, nei žiūrovai (o jie, bent kol kas, viešai ir savo elgesiu nereaguoja), tai pavieniais veiksmais rezultato nepasieksime. Dar svarbiau, mes – žinių pramonės darbuotojai – privalome rasti kelią rimtam turiniui į kiekvieno piliečio namus, nes kitu atveju eterį paliekame pramoginiam info-šou turiniui, dar labiau sukame tą patį prasto turinio malūno ratą.

Svarbių temų nepastebinti žiniasklaida

Praėjusią savaitę Dainiaus Radzevičiaus pakviestas dalyvavau „Žinių radijo“ laidoje „Žiniasklaidos anatomija“, kurioje kartu su Justu Paleckiu ir Indre Makaraityte diskutavome, ką praranda tradicinė žiniasklaida, kai ignoruoja visuomenei svarbias temas.

Laidos įrašą galite klausyti radijo interneto svetainėje. Diskusija gavosi gana laisvoka ir kartais pernelyg primenanti Justo Paleckio savireklamą, bet tebūnie – buvo ir keletas naudingų epizodų. Prisimindamas laidą noriu čia pakartoti tris mintis.

Pirma, kas yra „svarbi“ tema? Bendru atveju didesnės žiniasklaidos priemonės privalo orientuotis į didelę skaitytojų grupę, t.y. sudarančią ženklią visuomenės dalį. Lietuvos atveju visa mąstanti visuomenė tesudaro apie 2 mln. gyventojų, todėl žiniasklaida privalo „suvidurkinti“ savo temas. Ką tai reiškia?

„Vidutinis“ Lietuvos pilietis tikrai nėra pasaulinis proto bokštas. Jam įdomios temos gali būti apibendrinamos labai paprastai: a) ką padarė kvailys (t.y. kvailesnis už manė), esantis (bet patekęs atsitiktinai) aukštai; b) nemokamos pramogos (gražu, patrauklu, lengva).

Tad kokios „svarbios“ temos būtų šiandienos Lietuvoje? Manau, apie veiklos tęstinumą mąstančiai žiniasklaidai šiandien svarbios temos visiškai nesutampa su „svarbiomis“ temomis. Tokia žiniasklaida siekia užsitikrinti savo pragyvenimą, tačiau realiai patenka į spąstus – pradėjusi pataikauti žemam masinio vartotojo skoniui ji kerta šaką, ant kurios sėdi. Pataikavimo kaina juda tik mažėjimo linkme – internete to pataikavimo žymiai daugiau ir už mažesnę kainą (nemokamai). Todėl tokio sprendimo galutinė stotelė visada bus pajamų iš turinio sumažėjimas iki nulio…

Antra, mąstančių skaitytojų mažėjimas. Savo dėmesį „svarbioms“ temoms skiriančios žiniasklaidos bene didžiausia netektis – protingų ir mąstančių skaitytojų skaičiaus mažėjimas. Taip jau sutampa, jog šie skaitytojai uždirba ir išleidžia daugiau, dažniau priima visuomenei svarbius sprendimus. Tai reiškia, jog tokią skaitytojų dalį prarandanti žiniasklaida itin aiškiai pradeda prarasti savo įtaką.

Tai, kad mąstančius skaitytojus prarandanti žiniasklaida praranda ir savo įtaką, gerai iliustruoja šiandienos padėtis Lietuvoje. Valdančioji koalicija iš esmės ignoruoja bet kokią žiniasklaidos kritiką ir diskusijas. Nuolatinius „skandalus“ kelianti žiniasklaida tampa užsiciklinusiu neigiamos informacijos šaltiniu, panašėjančiu į prie būdos pririštą šuniuką. Ir tai visiškai kita rolė, nei tradiciškai su žiniasklaida sietas sarginio šuns įvaizdis. Liūdni tai patvirtinantys lietuviškos žiniasklaidos pavyzdžiai – savaitraštis „Veidas“, dienraštis „Lietuvos rytas“. Buvę rinkos flagmanai dabar jau yra tapę arba tebeslenka į nišinę marginalų sritį.

Patekus į inertišką mąstančių skaitytojų mažėjimo srautą itin sunku pasukti kryptį atgal – tiek iš masinio skaitytojo požiūrio taško, tiek iš reklamdavių vis didėja paskatos imtis neįprastų temų, jas vis labiau radikalizuojant ir renkantis „svarbias“.

Trečia, forumo savininko ir sprendimų priėmėjo rolių dvikova. Paskutinis, ir turbūt svarbiausias, žiniasklaidos pokytis – tai žiniasklaidos užimamos pozicijos diskusijoje pasikeitimas. Jeigu tradicinė žiniasklaidos misijos samprata suprantama kaip viešą forumą suteikiančio, diskusiją įgalinančio subjekto, tai „svarbias“ temas pasirenkanti žiniasklaida tampa sprendimų priėmėju, neabejotinu teisėju bet kokioje diskusijoje. Tokiu atveju visų pusių išklausymas, argumentų svėrimas ir vertinimas tampa nebereikalingas. Pagrindiniu žiniasklaidos turiniu tampa subjektyvus ir dažnai hiperbolizuotas pasirinktos pusės palaikymas, jos argumentų šlovinimas ir oponentų menkinimas, dažnai pasitelkiant ad hominem priemones.

Paradoksalu, tačiau toks būdvardžiais persmelktas žiniasklaidos turinys žymiai patrauklesnis masiniam vartotojui. Tokiam argumentai nėra svarbūs, o pirmą vietą užima kažkieno parinktos etiketės ir pasiūlyti stereotipai. Gyvas kraujuojantis pavyzdys iš mūsų dienų – Drąsiaus Kedžio istorija, kurioje abi pusės turi aiškius kaltuosius ir visiškai panaikintas abejones, pilkąją zoną.

Vietoj išvadų. Mąstant pozityviai galima būtų džiaugtis, jog šie procesai dėsningi, atitinka socialinius dėsnius, pagal kuriuos visuomenės dauguma formuoja sau įprastus reiškinius. Lygiai taip pat galima pastebėti, jog tie, kuriems nepatinka tradicinės žiniasklaidos pokyčiai, atranda ir vis dažniau telkiasi kitose erdvėse, kurios suteikia galimybes efektyviai apjungti bendraminčius, nors ir nutolusius vietos, laiko požiūriu. Todėl interneto žiniasklaidos populiarumo augimas ir galios telkimasis šioje srityje yra įdomus ir vilties teikiantis.

O tradicinei žiniasklaidai tenka rymoti prie paprasto klausimo – kaip išlaikyti savo veiklą, kai konkurentų, siūlančių tą patį „svarbų“ turinį, skaičius yra išaugęs iki begalybės, o turinio kaina nenumaldomai rieda nulio link..

„Žinių radijas“ apie atskaitingą žiniasklaidą

Dainius Radzevičius prieš pora savaičių (gegužės 26 d.) pakvietė į savo laidą „Žinių radijo“ eteryje „Žiniasklaidos anatomija“. Kartu su Kostu Baubinu iš „Verslo žinių“ ir Gintaru Gimžausku iš „nekenciukompiuterio.lt“ kalbėjome, ar ir kodėl žiniasklaidai Lietuvoje trūksta skaidrumo (visą laidos įrašą galima atsisiųsti iš čia).

„Transparency International“ Lietuvos skyrius gegužę pristatė žvalgomąjį žiniasklaidos atskaitingumo tyrimą, kuris ir buvo viena pagrindinių laidos diskusijos temų. Jo išvados gana liūdnokos – tyrime atsitiktine tvarka nagrinėti dienraščiai „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Verslo žinios“, „Lietuvos žinios“, „Vilniaus diena“ iš esmės vargiai laikytini atskaitingais. Continue reading

Ar „Facebook“ įrašai yra viešoji erdvė?

Socialiniai tinklai – jau nebeatskiriama mūsų visų gyvenimo dalis. Juose ne tik mūsų gyvenimo faktai, nuotraukos ir vaizdo ar garso įrašai. Juose mūsų nuomonės, teiginiai ir vertinimai. O kur saviraiškos laisvė, ten ir galimybė ja piktnaudžiauti.

Per pora mėnesių Lietuvoje „delfi.lt“ dėka nuskambėjo net du atskiro teisinio vertinimo reikalaujantys atvejai. Pirmasis – tai Aplinkos ministro patarėjos Lauros Dzelzytės pareiškimas „Facebook“ tinkle, jog ministeriją šantažuoja (įvardinant netiesiogiai) „Lietuvos rytas“. Antrasis – šviežias „Jaunųjų konservatorių lygos“ pirmininko Andriaus Vyšniausko pareiškimas tame pačiame „Facebook“ tinkle, jog Lietuvos atstovas Eurovizijoje yra išgama, nes dainą baigė rusų kalba. Continue reading