XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 2 of 31)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

Apie koronaviruso ir politikų komunikaciją – diena.lt

Iš „Kauno dienos“ žurnalistės Aušros Lėkos sulaukiau klausimo: „Paskaičiau jūsų skelbiamus patarimus, kokia turi būti komunikacija krizių metu. O gal galėtumėte pakomentuoti, kaip tai Lietuvoje atrodo praktiškai – kokie “koronakomunikacijos” pliusai ir minusai?

Pirma, visos krizės yra apie žalą kažkam. Todėl ir ši – tai žala visuomenei, atskiroms grupėms ir kažkam asmeniškai. Žala neišvengiama ir ji bus. Todėl visas krizės valdymas (ir jo dalis – komunikacija) yra apie tos žalos mažinimą. Ji neišvengiama. Klausimas – kurios dalies (ir kam tenkančios) sugebėsim išvengti?

Antra, komunikacija yra tik bendros vadybos dalis. Komunikacijai labai lengva suversti visą kaltę, nes ji “kraštinė” ir geriausiai matoma. Tuo metu realybėje krizės valdymo pagrindas – vadyba. Komunikacija yra svarbi tik operatyviai ir efektyviai perduodant informaciją visoms susijusioms grupėms. “Koronaviruso” atveju susijusi visa visuomenė, todėl būtent dėl to šios krizės atveju komunikacija yra santykinai svarbesnė, nei konkrečių situacijų krizių valdyme. Jos svarbą didina ir tai, jog žala gresia iš esmės visiems visuomenės nariams asmeniškai, todėl būtina valdyti masių psichologijos procesus (pavyzdžiui, išlaikant balansą tarp dėmesio, susitelkimo ir neleidžiant jam virsti į paniką), o tam geriausiai tinka komunikacijos įrankiai.

Trečia, dėl objektyvių priežasčių virusas Lietuvą pasiekė apytiksliai po 4-6 savaičių nuo esminio protrūkio Kinijoje. Lietuva viena pirmųjų priėmė svarbius vadybinius sprendimus (apribojo judėjimą, įvedė potencialių pacientų stebėseną ir pan.), todėl esminiai vietiniai protrūkiai fiksuojami tik dabar, t.y. praėjus beveik dviems mėnesiams nuo pirmųjų rimtų signalų. Šie du mėnesiai tapo apsaugine pagalve, kuri leido tiek pasiruošti vadybines priemones (klystant ir išradinėjant dviračius, bet pasiruošti). Panašiai ėjosi ir komunikacijai. Iš pradžių buvo siekiama pavojų nuvertinti ir rodyti neva visapusišką pasiruošimą. Vėliau pradėtos pripažinti klaidos ir jos taisomos. Pasitaikė krizės valdytojų bandymų manipuliuoti informacija ir situaciją spalvinti rožinėmis spalvomis, tačiau realybė greitai tokius bandymus sutalžė į šipulius. Dabar jau žengiama atvirumo didinimo keliu.

Ketvirta, krizei valdyti buvo pasitelkti SAM ir VRM ištekliai, tačiau pasirodė, kad jie nepasiruošę – tiek vadybiniai, tiek komunikaciniai įgūdžiai atitinka klasikinį biurokratinį požiūrį “nieko nedarysiu ir praeis”. Iš jo kyla itin ydinga komunikacijos strategija “nutylėti” ir “riboti informaciją”. Paradoksas, tačiau tokioje nacionalinės krizės situacijoje tik maksimalus skaidrumas leidžia išlaikyti visuomenės pasitikėjimą. Tuo metu dabar informacija ribojama, ją bandoma “apipavidalinti” sau naudinga kryptimi, ji teikiama pasirinktinai tik daliai žiniasklaidos priemonių. Kai krizės situacijoje krizės valdymo komunikacija iš esmės turi remtis naujienų agentūros darbo principu – sausi patikrinti faktai kiek įmanoma operatyviau.

Penkta, akivaizdu, kad tiek krizės vadyba, tiek ir jos komunikacija yra kuriama nuo nulio, o ne naudojamasi iš anksto paruoštais planais ir ruošiniais. Pavyzdžiui, JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų ekspertai jau pora dešimtmečių vysto Krizių ir nenumatytų situacijų rizikos komunikacijos modelį (CERC, Crisis & Emergency Risk Communication), kurio išsamus vadovas yra atviras naudoti visiems, patekusiems į nenumatytą situaciją. Modelyje skiriami 5 etapai, o kiekvienam iš jų numatytos gana skirtingi komunikacijos uždaviniai.

Pavyzdžiui, pagal CERC šiuo metu esame 3 krizės etape, jame dėmesys turi būti skiriamas tokiems 6 uždaviniams:
1) Plėsti ir tikslinti visuomenės žinių lygį;
2) Supažindinti su pamatiniais klausimais ir iššūkiais;
3) Skatinti ir plėsti paramą reagavimo veiksmams ir paramos iniciatyvoms;
4) Remtis paveiktų visuomenės grupių reakcija ir tikslinti bei atsakyti į nesusipratimus bei gandus;
5) Tęsti ir kartoti asmeninio pasiruošimo ir elgsenos bei reagavimo svarbą;
6) Sudaryti sąlygas ir skatinti visuomenės narius priiminėti sąmoningus sprendimus, paremtus rizikos/prasmės suvokimu.

Kiekviena iš šių rekomendacijų turi virsti atskirų priemonių planu, kuriame turi būti atsakyti šie klausimai: 1) kam būtina perduoti informaciją (tikslinės grupės); kokiomis priemonėmis informacija garantuotai pasieks numatytus gyventojus (komunikacijos kanalai); kokia naudojama išraiškos forma, kuri tinkama atitinkamai gyventojų grupei (žinių forma); koks autoritetas neša šią žinią (nešėjas); kaip bus užtikrinama, kad žinia atitinkamą gyventojų grupę pasieks pakankamai dažnai ir bus priimta (kalendorius).

Tai nėra paprasta tinkamai įgyvendinti ir įprastu metu, todėl nuosekliai įgyvendinti tokius planus dabar – itin sudėtingas profesinis iššūkis. Pavyzdžiui, kaip dabar greitai “pravesti” viešuosius pirkimus žiniasklaidos plotų ir eterio rezervavimui valstybinei informacijai? Tačiau šių pasiruošimo darbų neatlikus ramiu laikotarpiu – dabar tai krizių situacijos užduotis ir prievolė. Tam reikia daug darbo rankų ir patyrusių protų, todėl jau senokai laikas pasitelkti visų ministerijų ir kitų centrinių įstaigų ryšių su visuomene ir net šakinius specialistus, pradėti skirstyti užduotis ir atsakomybę.

Šešta, baigdamas pasikartosiu, kad pagrindinis krizės valdytojų uždavinys – žalos mažinimas. Todėl net ir šiandien nėra vėlu pradėti dirbti tinkamai ir pagal geriausias rekomendacijas. Nes šiandien neatlikus būtinų darbų rytoj žala jau bus didesnė. Ir priešingai – sudarę sąlygas ir užtikrinę, kad visi gyventojai deramai suvoks medikų rekomendacijas, žiūrėk, ir priartėsim prie tikslo, kad niekam nepritrūks nei ligoninių vietų, nei gydytojų, nei specialios medicininės įrangos. O tai – kuo mažesni visuomenės nuostoliai – ir būtų krizės valdytojų darbo sėkmė.

O gal galite dar duoti vieną patarimą politikams: ką jiems dabar daryti? Ar geriau patylėti, jei neturi ką pasakyti, ar aktyviai reikštis bent jau mokant, kaip pasiūti apsauginę kaukę? ? Kaip politikams rasti savo vietą koronokomunikacijoje, jei net prezidentui tai sunkiai sekėsi? ?

Dėl patarimų politikams – pradėčiau nuo to, kad politikams labiausiai reikėtų vengti “štampų” kaip kad “susitelkime”, “visi kartu”, “iššūkių metas” ir pan. Viso to pakankamai daug sklinda iš krizės valdymo centro, todėl šių minčių kartojimas yra tik aidas, kuris viešoje erdvėje šiuo metu nesusilauks jokio dėmesio. Panaši bėda ir su neargumentuota kritika – “valdantieji nesugeba”, “nesuvaldė” ir pan. Kritika dabar prasminga tik tada, jeigu kartu teikiamas ir sprendimo būdas, geresnio veikimo pavyzdys.

Tuo pat metu politikams šis laikotarpis yra puikus metas rodyti tiek savo kūrybiškumą, tiek sugebėjimą vesti į priekį. Politinės partijos turi didelę organizacinę struktūrą, kurią gali išnaudoti įvairioms su krizės valdymu susijusioms funkcijoms. Jeigu partija neturi gerų idėjų, tai visada galima savo ištekliais prisijungti prie kurios nors prasmingos visuomeninės iniciatyvos – padėti senoliams, atvežti jiems maistą, užsiimti visuomenės švietimu ir pan. Tačiau aktyvios ir išteklių pakankamai turinčios politinės jėgos krizės situaciją tiesiog privalo išnaudoti rodydamos savo lyderystę ir gebėjimus – kurti visuomenines iniciatyvas, jas plėtoti, įtraukti kuo daugiau piliečių, konstruktyviai padėti mažinti krizės pavojus ir žalą. Tokios iniciatyvos (tik neprimityviai reklaminės), kurios sutelktų ir padėtų didelei visuomenės daliai, būtų puiki įžanga į rudens rinkimų kampaniją.

iš diena.lt

Dalis šių atsakymų pasirodė publikacijoje „Koronakomunikacija: kaip telkti, o ne pykdyti“ interneto naujienų portale diena.lt.

Apie „Maxima“ reakciją į salmoneles parduodamoje mėsoje – lrytas.lt

Ryšių su visuomene ir komunikacijos ekspertai teigia, kad žinios apie užterštą mėsą tikrai nepakėlė pirkėjų nuotaikų penktadienio vakarą, be to, klausimai, susiję su mūsų sveikata, vartotojams yra ypač jautrūs.

„Daug kas priklauso ir nuo to, kur pirkėjai išgirdo apie tai žinią – per žiniasklaidą ar iš ligoninės skyriaus. Bet kokiu atveju, vartotojui tai yra neigiamas įspūdis, emocija.

Natūralu, kad visi produktų ir paslaugų kokybės arba nekokybės klausimai yra labai jautrūs, ypač susiję su sveikata. Jei tik skaitome apie tai naujienas – kyla apgailestavimo, gailesčio reakcija. Jei yra asmeninė žala ir konkretūs nuostoliai – emocija stipresnė, o reagavimas – ganėtinai kategoriškas“, – lrytas.lt kalbėjo ryšių su visuomene ekspertas Liutauras Ulevičius.

[..]

Savo ruožtu L.Ulevičius prisiminė Zolitūdės tragediją, kai 2013-aisiais Rygoje įgriuvo prekybos centro „Maxima“ stogas ir kur žuvo per pusšimtį žmonių.

„Žiūrint į „Maxima“ istoriją, ji turėjo daug įvairių problemų, buvo žūčių Rygoje. Žmonės kurį laiko boikotavo [šio tinklo parduotuves], o vėliau, po pusės metų, dar aktyviau pirko akcijines prekes. Daugelis dar turbūt nesame tokie sąmoningi, kad sugebėtume deramai ir ryžtingai reaguoti, boikotuoti nederamą elgesį. Įtariu, kad šitas atvejis dar nėra ta situacija, kai kiltų esminė žala, galinti padaryti ilgalaikį poveikį“, – aiškino ryšių su visuomene ekspertas.

[..]

Pasak L.Ulevičiaus, teigiama šioje situacijoje tai, kad tinklas reaguoja reaguoja į susidariusią situaciją, tačiau tai esą yra pavėluotas vartotojų apsaugos veiksmas.

„Pirminė situacija parodo, kad ir „Maxima“ galbūt ne viską spėjo padaryti laiku, nes, natūralu, ir „Maxima“ dydis lemia tai, kad nėra viskas labai paprasta ir lengvai išsprendžiama. Tačiau vartotojui tai nelabai rūpi, nes „Maximos“ reikalas užtikrinti visus procesus ir kad būtų laiku reaguojama. Taigi dabar reikia atsakyti į klausimą, ar buvo sureaguota laiku, ar ne. Būtent šis klausimas yra principinio pasitikėjimo prekės ženklu ir tinklu klausimas“, – aiškino L.Ulevičius.

iš lrytas.lt

Visa publikacija „Skandale dėl mėsos įvertino pirkėjų požiūrį į „Maximą“: pirko ir pirks“ – interneto naujienų portale lrytas.lt.

Apie J.Narkevič ateitį ir valdančiųjų bei Prezidento konfliktus iki pat Seimo rinkimų – 15min.lt

Kai kurie pokalbio akcentai:

Abu ekspertai sutarė dėl vieno: J.Narkevičius dirbti liks.

„Tie tiltai, kurie buvo su prezidentu, jei ne visiškai sugrius, tai taps labai sunkiai naudojami. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad prezidentas turės ieškoti paramos politiniam spektre kitose partijose. Realūs kandidatai į naujus draugus yra konservatoriai arba socialdemokratai“, – kalbėjo L.Ulevičius.

[..]

L.Ulevičius tikino, kad šiuo metu premjeras ir prezidentas matuojasi, kuris įtakingesnis ir stipresnis.

„Tas neišvengiamai užprogramuota iki naujų Seimo rinkimų. Jei situacija aštrėja, o matome, kad aštrėja, tai konfrontacija tik stiprės. Ką tai reiškia Vyriausybei ir visai valstybei? Kad konstruktyvaus dialogo, bendro darbo ir tikslų siekimo galimybės menksta“, – kalbėjo L.Ulevičius.

[..]

L.Ulevičius tikino, kad prezidento galimybės rodyti galią ar permesti atsakomybę premjerui ribotos dar ir dėl to, kad jis turi per daug priešų – su „valstiečiais“ susipyko po rinkimų, su konservatoriais vis dar tęsia prezidento rinkimų kovą, kurioje grūmėsi su jų kandidate Ingrida Šimonyte.

Tiesa, „valstiečiai“, anot jo, irgi priešų susikūrė per daug. Ir būtent tai, dar pridėjus konfliktą su prezidentu, gali lemti, kad partija Seimo rinkimuose skausmingai pralaimės.

„Konfliktų politika veda į savo rinkėjų praradimą nuoseklų. (…) Rinkėjai turi baigtinį laiko tarpą, kiek gali pykti, jie ima ieškoti konstruktyvo, o čia konkrečių darbų trūkumas yra didžiausias pavojus. Spalio mėnesį darbai bus pamiršti, o visi atsimins – susipyko su tuo, susipyko su anuo“, – liūdną ateitį „valstiečiams“ prognozavo L.Ulevičius.

iš 15min.lt

Visa publikacija ir pokalbio vaizdo įrašas „Patarėjai: G.Nausėdai pakenkė jo paties vėliava, laukia dešimt mėnesių kivirčų“ – interneto naujienų portale 15min.lt.

Esminis klausimas kandidatams į Konstitucijos sargus – dėl 3 procentų „pradžios“

Gruodžio pradžioje vykusioje VRK įkūrimo šimtmečio minėjimo šventėje su buvusiais kolegomis diskutavome, jog šiuo metu daug politologų ir politikų dėmesio sulaukęs Seimo rinkimų daugiamandatės apygardos „kartelės nuleidimas“ savaime nėra problema.

Venecijos komisijos Gerosios rinkimų praktikos kodeksas

Problema yra tokio pakeitimo sumanymas ir įgyvendinimas likus mažiau negu metams iki rinkimų. Tokį esminį rinkimų sistemos pakeitimą kaip netinkamą ir keliantį pagrįstus įtarimus įvardina dar 2002 metais Europos Tarybos patvirtintas Gerosios rinkimų praktikos kodeksas ir jo lydintieji dokumentai.

Europos Tarybos Venecijos komisija savo 51-ojoje plenarinėje sesijoje 2002 metų liepos 5-6 patvirtino Rinkimų gaires, kurių II skyriaus 2 straipsnio b punkte nustatė: „Pamatiniai rinkimų teisės elementai, ypač rinkimų sistemos pagrindai, rinkimų komisijų narystė ir rinkimų apygardų ribos neturėtų būti keičiami likus mažiau nei metai iki rinkimų arba turėtų būti įtvirtinti Konstitucijoje arba aukštesnės galios teisės akte nei įprasti įstatymai“.

Tų pačių metų spalio 18-19 dienomis ta pati komisija pateikė Aiškinamąją ataskaitą, kurios 65 punkte paaiškino, jog „Nėra taip, jog pats rinkimų sistemos keitimas būtų blogas dalykas – visada galima tobulinti – kiek pats dažnas keitimas ar keitimas prieš pat (likus mažiau nei metai) rinkimus. Net kai nesiekiama manipuliuoti, pokyčiai visada atrodys motyvuoti tiesioginių politinių partijų interesų“.

Dar svarbesnė yra ataskaitos 66 punkto nuostata, jog „[..] sprendimas būtų nurodyti Konstitucijoje, kad jeigu rinkimų įstatymų yra keičiami, tai artimiausiems rinkimams vis dar taikoma senoji sistema (bent jau kai rinkimai vyksta greičiau nei per metus nuo pakeitimo), o pakeitimai įsigalioja po jų“.

Akivaizdu, kad mandatų paskirstymo riba – esminė rinkimų sistemos dalis ir nuostata, todėl šiuo metu vykstantis Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo procesas, kuriuo siūloma naują tvarką taikyti jau šįmet, būtų ne kas kita kaip šios Europos Tarybos rekomendacijos pažeidimas.

Beje, šio pažeidimo nepaneigia ir sisteminis kitų Venecijos komisijos dokumentų aiškinimas – skubaus ir tiesiogiai naudą patiems keitėjams nešančių esminių rinkimų nuostatų keitimo nepateisina jokie kiti komisijos dokumentai (ypač – žemesnės teisinės galios Europos Tarybos rekomendacijų vykdymo ataskaitos).

Šis pažeidimas iškelia du dėmesio vertus klausimus.

Pirmas, tai teisiniai būdai ištaisyti parlamento klaidą, jeigu Prezidento veto bus atmestas. Kaip žinia, Konstitucija aiškiai numato subjektus, kurie gali pateikti skundą Konstituciniam teismui dėl įstatymo atitikties Konstitucijai. Tačiau neatmestina, kad Seime pakankama grupė narių nesusiformuos. Lygiai taip pat gali būti, jog net ir tokį skundą pateikus, Konstitucinis teismas nenuspręs jo nagrinėti skubos tvarka.

Tokiu atveju Seimo rinkimų įstatymas užprogramuoja įdomią bylą šių metų lapkričio-gruodžio mėnesiais, kai VRK paskelbs galutinius Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad „Partijos, iškėlusios kandidatus į Seimo narius [..] Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus [..] ne vėliau kaip per 24 valandas po to, kai oficialiai paskelbiami rinkimų galutiniai rezultatai, gali apskųsti Seimui ar Respublikos Prezidentui. Tokiais atvejais Seimas ar Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 48 valandas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo“.

Įstatymas nei Seimui, nei Prezidentui nesuteikia laisvės spręsti, ar perduoti skundą Konstituciniam teismui, todėl tokia nuostata iš esmės užprogramuoja neišvengiamą ginčą dėl dalies mandatų. Tokį skundą visada bus prasminga teikti partijoms, kurios gaus daugiau negu dabartinė (5 proc.) riba.

Ir čia iškyla antras, dar įdomesnis klausimas.

Kaip žinia, būtent šį pavasarį Seimas skirs tris naujus Konstitucinio teismo teisėjus, kurių kandidatūras pateikė Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Todėl klausimas yra ne toks jau paprastas – kaip įstatymo pažeidimą padaręs Seimas sugebės išvengti interesų konflikto ir paskirti tris šiuo paskyrimu nesuvaržytus ir nepriklausomus teisėjus, kurie, beveik nebejotina, turės nagrinėti bylą dėl šio įstatymo pažeidimo?

Tad esminis klausimas trims kandidatams – ar tokios bylos atveju jie nusišalintų?

Girdėti argumentų, jog tokio pareigos nusišalinti aiškinimo atveju (dėl nuolatinio interesų konflikto regimybės) Konstitucinis teismas visai negalėtų vertinti Seimo priimtų teisės aktų, tačiau Seimo rinkimų pagrindai visgi yra išimtinė situacija ir konkrečiu atveju suinteresuotiems Seimo nariams, o ne jų atstovaujamiems piliečiams, asmeniškai svarbi. Būtent apie tokios situacijos pavojų ir įspėja Venecijos komisija.

Komentaras skelbtas naujienų portale 15min.lt.

Apie visuomenės požiūrį į demokratiją – Žinių radijas

2019-12-06 laidos stopkadras

Pagrindiniai laidos akcentai:

Raigardas Musnickas: [..] ar dauguma Lietuvos gyventojų patenkinti demokratija?
(02:20) Čia labai natūralus procesas, nes jeigu pažiūrėtume, kiek žmonių ateina į Seimo rinkimus, tai lygiai ta pati pusė. Tai ta, kuri patenkinta, ta eina ir kažką gauna, o tie, kurie viskuo nepatenkinti, jie tiesiog nedalyvauja tam procese.

(04:30) Eilinis žmogus tą (laidos) klausimą supranta „Ar valdžia gera, ar negera?“. Jeigu demokratija patenkintas, tai visa valdžia veikia iš principo gerai, o jeigu nepatenkintas, tai čia bloga valdžia.

(11:25) Man atrodo, čia mes turim takoskyrą tarp dviejų dalykų. Didžioji dalis žmonių į politiką realiai žiūri kaip į Dviračio šou, o paskui iš jos reikalauja rezultatų. Rimtų rezultatų. Ir kai tu ateina prie rinkimų urnos ir balsuoji už Dviračio šou, tu iš išsirenki peliukus ar kažką panašaus. O paskui gyvenime tau pasirodo, kad tie Dviračio šou turi sprendimus priiminėti. Ir va čia yra XXI a. problema, infošou formatas arba infotainment’as jis yra dominuojantis politikoje. Pažiūrėkit į tą patį Trampą – jis atėjo, nes jis yra pusiau pulitikas, pusiau šoumenas. Ir to šou elemento vis daugėja. Ir natūralu, kad demokratija įgauna kartais net idiokratijos požymių, kai valdymas iš tiesų yra su sveiku protu mažai ką bendra. Ir va čia tada atsiranda…

(12:40) Ten labai įdomi takoskyra – regionai (kitaip tariant, kaimo gyventojai), vyresnio amžiaus, vyrai. Gal vyrai šiek tiek iššoka, bet vyresnis amžius, kaimo gyventojai yra iš esmės televizijos aukos. (namų šeimininkės) tai vėlgi televizijos aukos. Tuo tarpu atvirkščiai – jaunimas ir vidutinio amžiaus žmonės yra labiau patenkinti. Kitaip tariant, labiau atsparūs tai idiokratijai. Ta taskoskyra gali būti labai susijusi, man atrodo, čia tiesiog jeigu tu gyveni tam infoburbule, kurį tau rodo, kad visi čia blogi, rinkis, kuris gražesnis, šoka geriau arba čiuožia geriau, tada ir atsiranda ir išeina Viktoras Uspaskichas, nors ir nubaustas už juodąją buhalteriją, bet va Vilniaus m. savivaldybėje turi 9 vietas.

(16:05) Dėk kartelės – terminas iki rinkimų yra per trumpas daryti tokius pakeitimus. [..] Yra dalykas, kad tautininkų mes Seime neturim dėl to, kad barjeras yra per aukštas. Būtų barjeras mažesnis, tautininkai būtų nuolatos atstovaujami, o dabar mes normalios nacionalistinės jėgos Seime neturim.

(17:55) Iš kur tas susiskaldymas (Seime) atsiranda? Dėl to, kad dirbtinai bando jungtis įvairios jėgos – tautininkai su konservatoriais, valstiečiai su skvernelistais, bebrai su nebebrais. Natūralu, kad tada takoskyros ir atsiranda. [..] Būtų maži dariniai, kurie būtų savistoviai…

(22:55) Kalbant apie demokratiją mes turim matyti gyventojų kokybę. Gal tai būtų kreivas pavadinimas, bet vis dėlto. Gyventojų sąmoningumas arba pilietinis aktyvumas tiesiogiai susijęs su pasitenkinimu demokratijos. Jeigu žmonės matytų ir aktyviai dalyvautų tuos pačiuose rinkimuose, jeigu aktyviai stebėtų, ką daro valdžia, aktyviai eitų į protestus ir reikštų savo nuomonę, būtų visiškai kitokia situacija. Dabar mes matom, kad jeigu įvyksta kažkoks mitingas ir jame sudalyvauja 5 tūkst. žmonių, tai jau čia labai rimtas mitingas. O kad pamatyti kokią didžiulę demonstraciją, į kurią susirinktų dešimtys tūkstančių žmonių Lietuvoje realiai yra neįmanoma. Šitas dalykas jau rodytų, kad mes gyvenam per gerai, per mažai pykčio.

(28:35) Papildyčiau solidarumo idėją. Kiek mes matėm Lietuvoj streikų, visi yra pavieniui. Nėra taip, kad išeina mokytojai, kad juos palaikytų transporto darbuotojai. Išeina transportininkai, kad juos palaikytų policininkai. Išeina policininkai, kad juos palaikytų dar kiti sektoriai, medikai ir taip toliau. Tai ir būtų tam tikras kelias į priekį, nes dabar gaunasi, kad viena lobistinė grupė susirenka, pasiekia savo tikslą, eina atgalios. Kita pribręsta, sprogsta, paukšt gauna kažką ir vėl atgalios. Nes demokratija yra sisteminis veikimas.

(29:35) Pokyčiai prasideda nuo pinigų. Kol kiekvienas iš mūsų nebūsim… vat, ar esi profsąjungos narys, ar esat profsąjungoje? Aš galėčiau besti piršti ir daugelis mūsų nesam profesinių sąjungos nariai. O tam, kad jos būtų ir efektyviai veiktų, prasideda paprastai – jos turi turėt pinigų ir turi turėt žmonių, kurie organizuotų tą veiksmą ir judėjimą.

(32:35) Rimtai protesto kultūrai reikalingi ištekliai ir kompetencija. Kai turi išteklių, gali pasisamdyti normalius planuotojus, organizatorius, nes pagrindinė dalis (kiek esu asociacijose ar nevyriausybinės organizacijose), kad kol kažkam skauda, tol kažkas vyksta, paskui viskas nugęsta ir po dviejų mėnesių žiūrėk žmonės net į susirinkimą nesusirenka pasitarti reikalais. Kai yra finansavimas, atsiranda nuolatiniai darbuotojai, kurie suka varikliuką, kurie sako „darom tą, planas tą, darom tą, sekantis ėjimas toks“. Tai profesinėms sąjungoms dabar yra tas padidintas GPM’o bus galima skirti didesnę dalį, valstybė šiek tiek daugiau prisideda, tai tas tarsi šiek tiek juda, bet vėlgi, manyčiau, kad kol mes neapsaugosim tų profesinių sąjungų dalyvių nuo iš tiesų tokio neigiamo grįžtamojo ryšio (tiek iš darbdavių valstybinių, tiek iš darbdavių ypač privačių), tai tikėtis didelio pokyčio negalima. Pažiūrėkim, kas dabar transporto sektoriuje. Neoficialiai gandai eina, kad tie transportininkai, kurie pakilo ir bandė daryti tuos streikus, tai iš savo darbdavių gavo magaryčių atgalios. Tai ar valstybė užtikrina va tų ginančių savo teises apsaugą, bent minimalią?

(36:25) Grįžčiau prie švietimo klausimo, kad nuo čia mes turim pradėti ir čia baigti visą šitą klausimą. Jeigu žmonės matytų pavyzdį, jeigu žinotų, kaip galima elgtis ir tą praktikuotų mokykloj, paskui universitete, paskui jau gyvenime, tai tas savo interesų ar savo piliečio vietos gynimas būtų natūralus ir suprantamas. Dabar didžiausia bėda, kad ta sovietinė karta, kuri augo ir visu įgūdžius įgavo sovietiniame režime, jie neturi pavyzdžio, nėra išbandę gyvai patys, kaip tai veikia. Ir jie bijo tuo naudotis. Jeigu pažiūrėtume į tą pačią apklausą, ten matytųsi, kad jaunimas žiūri gerokai palankiau į demokratiją, nes jie jau patys gyvai tai išbandė – jie mato, kaip visas šitas procesas veikia, jie mokykloj paprieštarauja, gauna kažką, jie mieste sugeba paprieštaraut, gauna. Tai judėjimas į priekį yra per švietimą, per jaunosios karto įgūdžių formavimą. Ir natūraliai ta karta pasikeis. (..) pensininkai visgi langų nedaužo. Jie kitaip savo. Jeigu burba ar kitaip nepasitenkinimą išreiškia, bet aktyvaus jų nepasitenkinimo labai retai kada. Ar Bočių sąjunga dėl pensijų vat kada nors? Planavo mitingą, bet kad … (prie Seimo daužė) bet ten ne pensininkai buvo. [..] Tas vienas kartas buvo ir viskas pasibaigė. [..] Grįžtant prie minties – nuo švietimo turi prasidėti ir švietimu pasibaigt visas požiūris į demokratiją.

iš ziniuradijas.lt

Visas laidos „Demokratija Lietuvoje nepasitiki pusė šalies gyventojų. Ką tai reiškia?“ įrašas – „Žinių radijo“ interneto svetainėje.

« Older posts Newer posts »