XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 1 of 32)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

Apie skiepų komunikacijos principus ir vėluojančią kampanijos pradžią

2021-03-10, LRT radijas

Žurnalistė Agnė Skamrakaitė LRT radijo laidoje 10-12 kalbino apie kovo viduryje planuojamą pradėti aktyvią vakcinacijos kampaniją. Visas laidos „10-12. Kaip vertinti informavimą apie vakcinavimą nuo COVID-19?“ įrašas LRT interneto portale, pokalbio pradžia nuo 01:03:50.

– [..] Kovo viduryje – taip teigia SAM – bus pradėti aktyvi vakcinacijos kampanija. Esminis klausimas, ar ne per vėlai?
– Galima visokių nuomonių išgirsti, tačiau aš sakyčiau, kai esi dykumos viduryje, tai nesirenki, ar geri mineralinį vandenį gazuotą ar be gazų. Šioje vietoje panašioje situacijoje mes esam, todėl bet kokia informacija dabar yra reikalinga ir prasminga. Duok Dieve, greičiau prasidėtų, nes mes matom, kas darosi dabar, kai tos informacijos viešai prieinamos nėra arba ji nėra kryptinga, nuosekliai pateikiama labai skirtingom visuomenės grupėm. Mes patiriam, tą vakuumą užpildo visokie gandai, nesąmonės. Ir tada, iš tiesų, tiems žmonėm, kurie neturi galimybės patys asmeniškai gilintis, nagrinėtis, pavyzdžiui, šaltinius anglų kalba, kitom – rusų, prancūzų, vokiečių kalbom, kur būtų patikima informacija, tada eina, visi klauso Kremliaus kanalų, kur totaliai pilamos nesąmonės, purvas. Ir, natūralu, tada visiems žmonėms susiformuoja vaizdas, kad neva čia „AstraZeneca“ yra bloga ar „Pfizeris“ yra blogas, nors Europos vaistų agentūra yra ne vieną kartą nuosekliai padariusi atlikusi tyrimus ir parodžiusi, kad viskas ten yra tvarkoj. Ir čia tiesiog yra sąmokslo teorijų skleidimas, pigus būdas kažkam pakenkti visai Europos Sąjungai.

– Kadenciją baigusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė pati pasiskiepijusi sakė, kad komunikacija viešojoje erdvėje, bent jau nacionaliniu lygmeniu, iš valdžios pusės praktiškai neegzistuoja. Ir todėl atsiranda daug nišos ir galimybių visiems dalyvauti įvairia forma diskusijose. Iš esmės tą patį ir jūs pasakėt. Bet ji minėjo, kad jinai pati, ieškodama informacijos, rėmėsi užsienio šaltiniais – ne rusų kalba, matyt, skaitė. Bet esmė, matyt, yra ta, kad lietuviškai tos informacijos, suprask, yra didžiulis trūkumas?
– Iš tiesų, jeigu mes didžiąją dalį Lietuvos, kurie moka tik lietuvių kalbą, istoriškai iš sovietinio palikimo dalis moka rusiškai, bet rusiškai didžioji dalis informacijos – skiedalai, visiška nesąmonė, o patikima, korektiška pasiekiama tiktai daugeliu atvejų arba anglų kalba, arba prancūziškai, jeigu Europos Sąjungos institucijose. Ir pagrindinė institucija, centrinis šaltinis apie visus skiepijimus – Europos ligų ir prevencijos centras, įsikūręs Stokholme, tai iš tiesų didžioji dalis informacijos yra anglų kalba. Dalis informacijos jau yra išversta į lietuvių, bet labai maža dalis tos visos. Mokslo pasiekimai yra didžiuliai, per tą laiką sukurta daug tyrimų, daug padaryta gerų darbų, bet, aišku, kiekvienos valstybės narės (ir Lietuvos tarp jų) užduotis ir funkcija yra sugebėti atrinkti tą informaciją ir ją suskaidyti, supjaustyti, padalinti toms skirtingoms visuomenės grupėms, kurioms tos informacijos reikia. Nes, pavyzdžiu, senjorams ta informacija turi vienu būdu pateikti, vaikams – visiškai kitokiu būdu, ar ne? Dirbantiems vienu atveju, namų šeimininkėms – visiškai kitaip. Tai šioje vietoj kur didžiausia bėda, sakyčiau, Lietuvoje, kad manoma, kad neva tai protingas kelių mokslininkų pakalbėjimas, gydytojų, gal patikimų, savo srityje žinomų, tačiau visuomenė yra pernelyg įvairi ir spalvota, kad vienas kurpalius tiktų ant visų klausytojų.

– Dar vienas momentas, kad tie ekspertai, kurie net ir kalba, jie nedėlioja tų argumentų, nesigilina į tas žmonių baimes, tiesiog sako „Yra faktas, Europos vaistų agentūra patvirtino, kad vakcinos yra saugios, viskas yra gerai“. Gal per mažai gilinimosi į tai, kogi žmonės bijo, dėl ko jie abejoja ir pan.?
– Labai teisinga pastaba, iš tiesų, visuomenė yra tiek spalvinga ir tiek įvairi, kad ji sprendimus priiminėja labai skirtingai būdais. Vieniems reikia jų gero draugo patarimo, kitiems jau reikia žinomo žmogaus palaiminimo, tretiems reikia detalios mokslinėms informacijos, kur būtų detaliai paaiškinta viskas nuo A iki Z. Tai kiekvienai tai visuomenės grupei turi būti ta informacijos paruošta ir pateikta. Ir, kas svarbiausia, jinai turi būti paruošta ir pateikta gerokai iki tol, kol pradeda dominuoti kažkokie gandai, nesąmonės, baimės. Tuščios erdvės informacinės nebūna. Jeigu mes jos neužpildom kokybiška informacija, ten pradeda dominuoti nesąmonės. Ir tas, deja, bet šiandien tas Lietuvoje yra.

– Tai geriausiu atveju, kada reikėjo pradėti visą informacinę kampaniją, susijusią su vakcina?
– Iš esmės – prieš metus. Kitaip tariant, prasidėjo pandemija, buvo aišku, kad skiepų ilgai nebus ir buvo aišku, kad gandai, baimės pradės dominuoti. Tai tam ruoštis europinės institucijos (man pačiam tenka šiek tiek dirbti su Europos Komisija), jos pradėjo ruoštis dar praeitų metų pavasario gale, gegužės–birželio mėnesį prasidėjo aktyvios diskusijos, kaip ką reikia daryti. Buvo iš tiesų išskirta daug rekomendacijų, pateikta daug medžiagos, kurias daugeliu atvejų tiesiog reikėjo imti, adaptuoti į lietuvių kalbą ir taikyti savo gyvenime. Jeigu netinka Europos Komisija, tai galima imti kitą mokslinės informacijos centrą – tai JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC), kur vėlgi yra didžiuliai talmudai, galima sakyti, informacijos – kaip reikia dirbti su pandemijos informacija, kaip apskritai dirbti su ligų, skiepų informacija. Ne tik Covid, bet kokia.

– Čia bendrieji principai turėtų būti taikomi?
– Taip, būtent. Apie ką dabar kalba JT Pasaulinė sveikatos organizacija – jie kalba apie infodemiją. Kitaip tariant, jeigu mes esam pripratę kalbėti apie ligų pandemijas, tai dabar reiškinys yra infodemija. Aišku, galima jį kritikuoti, jis gal ydingas ir t.t., bet. Faktas, kad visuomenės/šalys jų administracijos nebuvo pasiruošusios reaguoti į tokio masto informacijos srautus. Ir socialinės medijos padarė tai, kad dabar bet kam, kas nori greitos šlovės, kuris paskelbia bet kokią melagingą žinią socialiniame tinkle, jeigu jinai pagauna bangą, ta informacija labai gali smarkiai išplisti. Pradiniame laikotarpyje tą ir matėm – visokios baimės, gandai, kurie be jokio mokslinio pagrindo, jos dominavo. Ir tokiu atveju, kai jos įsitvirtina, kai prarandi tą pradinį momentą, grąžinti situaciją atgalios arba atsukti atgal yra labai sudėtinga. Nes egzistuoja toks priming‘o efektas, kai žmonės labai lengvai pagauna pirmą situacijos aiškinimą ir labai sudėtingai keičia tą pirminį savo suvokimą. Čia mes ir esam toj situacijoj, kai jau yra primos pėdos įspaustos, o mums dabar reikia užpilinėti, išlyginti naujai pradėti aiškinti.

– Kokia galėtų būti sėkminga informacinė kampanija? Ką dabar daryti su situacija, kurią dabar mes turim?
– Pirmas ir dabar svarbiausias dalykas – labai detalizuotis ir pabandyti susiskirstyti, susipjaustyti visuomenę į skirtingas visuomenės grupes. Kokias baimes jie turi, kokios visuomenės grupės dominuoja toj baimių kategorijoj, kas labiausiai bijo? Ar bijo moksleiviai, ar bijo studentai, ar dirbantieji, ar bijo senjorai? Ar bijo lietuvių kalbą naudojantys, ar bijo rusų kalbą naudojantys, ar bijo anglų kalbą naudojantys? Ar jie gyvena rajonų centruose, ar miestuose. Ir t.t. ir t.t. – pagal kiekvieną sociodemografinį pjūvį galima tą situaciją pjaustytis, aiškintis, kur yra bėdos šaltinis arba, kitaip tariant, kur dominuoja bėdos. Mes netgi matom pagal pačių sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų skiepijimosi mastą, ar ne? Mes labai galim pasidaryti žemėlapį, kur dominuoja gandai ir sąmokslo teorijos? Galima atskira ligonines netgi rajonų lygyje išskirti – vienos raudonos, kitos žalios. Tai jau ir tai yra tam tikras signalas, nes ligoninės yra tam tikras pirmas karys tam fronto linijoje. Nes jeigu gydytojas nesiskiepija, tai labai tikėtina, kad jis ir savo visus savo pacientus įtikinės nesiskiepyti arba bent jau netiesiogiai darys tokią įtaką.

Šioj vietoj pirmas ir pagrindinis dalykas yra nuotraukos turėjimas, kur mes turime bėdas. Nes jeigu mes pakalbėtume, pavyzdžiui, pagal išsilavinimo lygį, kur didžiausios bėdos – akivaizdu, kad didžiausios bėdos ten, kur mažiausias išsilavinimo lygis – kur nėra aukštojo išsilavinimo, kur nėra vidurinio išsilavinimo. Ten ir didžios baimės, nes žmonės nesugeba suvokti, jiems atsakymas taip ir ne yra lygiavertis. Nors, pavyzdžiui, šalutinis poveikis, jeigu pasitaiko vienu atveju iš 100 tūkstančių, tai yra nulis, t.y. Lietuvos atveju 30 tokių žmonių būtų, kai visa kita Lietuva būtų apsaugota. Tai šitų šalutinių poveikių hiperbolizacija, jų sureikšminimas yra to menkai išsilavinusio, nelabai sugebančio mąstyti apie realų pavojaus mastą ir realų realią įrankių arba sprendimų galią naudą.

Tai va čia labai poveikis arba požiūris turėtų būti toks labai žingsnis po žingsnio. Suvokiam, kad vat turim bėdą, tarkim, tarp vairuotojų automobilių – ok, bandom juos pasiekti, tarkim, per radiją. Kitoj vietoj pamatom, kad problemą turim, tarkim, vyrų grupėj senjorų amžiuje virš 70 metų – ok, galvojam, kuo jie užsiima, ką ir kokią informaciją per ką jie gauna, ar jie per medžiotojų kokius būrelius gauna informaciją, ar per radiją, ar per kažkokį savo žurnalą ir per tą liniją bandom eiti. Labai nuosekliai, žingsnis po žingsnio susiskaidant visuomenės grupes ir aiškinantis, kaip lengviausia juos pasiekti.

– O reikia įtikinėti tuos, kurie abejoja, ar tuos, kurie galvoja, kad nereikia skiepytis? Kokia yra prasmingesnė, į ką reikia nukreipti savo dėmesį?
– Žiūrint prioritetų lygyje, pirma banga yra tie, kurie neutralūs, kurie nėra visiškai apsisprendę. Toj skalėj žiūrint „labai už“, „labai prieš“. Jie jau turi nuomonę ir ją labai sunku pakeisti. Bet tie, kurie neutralūs arba svyruojantys, juos lenviausia paveikti. Tai šioj vietoj svyruojanti visuomenės dalis yra lengviausiai pagaunama, lengviausia pakeičiama jos preferencijos arba tai, ką jie galvoja vienu arba kitu klausimu. Tai netgi labai primityvių gali būti motyvacinių elementų. Pavyzdžiui, pažiūrėk, tavo draugas pasiskiepijo, tai ir tau nieko nebus. Kiekvienu atveju mes turim kažkokias baimes šiek tiek skirtingas. Vienas labai bijo adatos, kitas labai vijo, ką kaimynai pagalvos, trečias dar kažką, ketvirtas labai nori su anūkais susitikt ir t.t. Motyvai jie vėlgi turi būti išsiaiškinti ir išnagrinėti, patikrinti. Tyrimų pagrindas, nuo pirminių duomenų atsispirti ir tada eiti ieškoti atsakymų. Nes įtikinėjimo būdas racionalusis, ką daro mokslininkai, gydytojai, jie veikia, deja, bet labai mažą visuomenės dalį. Racionalus pagrindimas, kodėl reikia skiepytis, veiks labai mažai ką. Tuo tarpu emociniai argumentai (įžymybės, vietiniai lyderiai, kunigai, vietiniai gydytojai, ir t.t. – jie yra tas pavyzdys, kuris gali emociniu būdu, ne per racionaliąją pusę, bet grynai – reikia, eik! Kai kuriais atvejais gal net įsakymas galėtų būti. Tai yra būdas, kaip prieiti prie rezultato greičiau, nes racionaliu būdu (vėlgi, jeigu žmogus menkai išsilavinęs) jam paaiškinant kad ir visą sudėtingą Europos vaistų agentūros patikrinimų metodiką, kaip jie priėjo prie išvados, kad viskas gerai – jam tai vienodai rodys, nes jis nesuvokia, kad tie patikrinimai reikalingi. Kam reikia aiškinti, kad reikia daryti dešimtis tūkstančių patikrinimų, kuo skiriasi vienas procentas nuo 10 procentų – tai menkai išsilavinus tie skaičiai nieko nerodo. Tuo tarpu kažkokie autoritetai, emociniai argumentai – „reik“, „mes visi einam“, „apsaugok savo žmoną“, „apsaugok savo vaikus“, yra tie dalykai, kurie gali būti naudojami ir tokiais atvejais tikrai taikytini.

– Paskambino Irena iš Kauno, laba diena.
– Laba diena, [..] jis tik dėsto, kad reikia, reikia, reikia. Bet tai kodėl šito nieko nedaroma? Kas vyksta, mes visi žinom ir matom, kaip veikia viskas. Bet kodėl niekas nieko nedaro? O tas dėstymas, kas vyksta šiuo metu – tuščia kalba, visi žino, kas vyksta. [..] Ką reikėtų daryt, bet kodėl nedaroma? Mes žinom, kad to reikėtų, bet kodėl to nedaroma?
– [..] Tuoj mes pamatysim, kaip Vyriausybei seksis tą daryti. Kaip ir minėjau, tą aktyvią vakcinacijos kampaniją ketinama pradėti kovo viduryje. Galėsim įvertinti, kaip jie tą daro, bet klausimas, aišku, akivaizdus Irenos apie tai – kodėl keitėsi Vyriausybės, viena Vyriausybė, Kita Vyriausybė buvo, bet komunikacija nuo to, kaip ir suprantame ir iš jūsų teiginių, netapo geresnė šiuo klausimu?

– Aš esu biškį tarp dviejų spaustų įspaustas, tai nesinorėtų sakyti, kad Vyriausybė daro blogai, nes aš matau ir kitas Vyriausybes kaip dirbdamas su Europos Komisija, ir kitose valstybėse nėra pasiruošimo arba sugebėjimo, drąsos imtis lyderystės šitoj vietoj. Kai kurios valstybės geriau, kai kurios prasčiau, bet, aš manyčiau, bėda yra tai, kad mes susidūrėm su nauju reiškiniu ir prieš tą reiškinį reikėjo drąsos imtis sprendimų. Pavyzdžiui, Švedijos pavyzdys, kai jie priėmė kitokį visiškai modelį – reikėjo turėti didelės drąsos visiems pareigūnams Švedijos sveikatos apsaugos sistemos sakyti, kad „ne, nėra tas radikalus sprendimas ilgalaikis“. Tai lygiai taip pat ir su viešinimo kampanija – reikėjo drąsos sakyti „čia ir dabar mes turime pradėti kovoti prieš melą, prieš melagienas, prieš kažkokią dezinformaciją“. Bet tos drąsos nebuvo nei praėjusios ministerijos vadovybėj, nei dabartinė to neatsineša. Ir tai, kad jie bent jau kažką pradeda ruoštis ir daryti – duok Dieve, tai pasisektų. Nes aš galėčiau matyti problemų ir tai, ką jie ruošiasi daryti, tai nėra pats idealiausias ar pats tinkamiausias sprendimo būdas. Bet vėlgi – aš esu išorinis ekspertas, kuris galiu kritikuoti ir tokia mano pareiga. Bet jeigu atsakant į klausytojos klausimą „Kodėl nedaroma?“, aš manyčiau, kad mes, visuomenė, esam pernelyg kritiška į bet kokį veiksmą iš Vyriausybės pusės. Ir tada biurokratai yra linkę geriau nieko nedaryti, negu daryti klaidas. Ir čia mes turim bėdą, nors ir visiems tarytum aišku „na, reikėtų visiems pasakyti, kad čia netiesa, čia melas ir t.t.“, bet tam, kad greitai pradėt daryt, reikėjo sprendimų, reikėjo investicijų, reikėjo pinigų. Tie pinigai tarsi buvo, bet vėlgi, juos išleisi – o jeigu čia niekas jokio naudos nepamatys? Dabar mes matom, kad tie gandai daro bėdą, o jeigu kažkas būtų padaręs praeitais metais prevencinius veiksmus, tie gandai nebūtų paplitę ir būtum sakę „O! Tuščiai išleido milijonus eurų, o čia nieko nebuvo“. Tai dabar šiek tiek mes esam kitoj padėty, kurioje mes galim sakyti, kad bėda akivaizdi ir privalom kažką daryti. O biurokratai visada, žinoma, geriau susilaikys nuo veiksmo, jeigu nėra akivaizdaus būtinybės tą daryti.

– Kaip tik jau pradėti platinti filmukai šiandien apie vakcinaciją. O mes turim ir kitokias dvi nuomones – Reda ir Viktorija mums elektroniniu paštu rašo ir sako, kad nesąmones kalbat, nes iš tiesų tos informacijos užtenka ir tai nepagarbus požiūris į žmones, nes žmonės patys viską atsirenka ir patys viską supranta. Danutė dar, vilnietė, laba diena.
– Laba diena, vat būtent, aš irgi pritariu, kad tai yra nepagarbus požiūris į žmones, žmonės ne durneliai. Nereikia laikyti mūsų darželinukais paprastų žmonių. Kam reklamuot tai, ko nėra, pirmiausia? [..] Kam reklamuot vakcina, kurios aš niekaip nesulaukiu? Man 68 metai, aš jos dar negaunu, kai tuo tarpu Grybauskaitė jau pasiskiepijo. Tai vienas klausimas. Antras klausimas, jeigu jinai būtų pasiskiepijus „AstraZeneca“, sakyčiau OK, įtikinot. Bet kai ji gavo „Pfizer“ [..] Nelaikykit mūsų kvailiais darželinukais. Grybauskaitė taip pat labai rūpinosi ir skaitė visą tą informaciją. Ir aš taip pat skaitau angliškai. Nereikia mūsų durninti. Ir nereklamuokit produkto, kurio nėra.
– Gerai, Danute, supratom jūsų mintį, Liutauras klausia jūsų.

– Ar galit pasakyt, kiek nuo „AstraZenecos“ Europoj buvo kokių nors esminių blogų komplikacijų? Vienetais.
– Aš šito dalyko neseku, man reikia fakto.
– Ar galite pasakyti – kiek, dešimt, šimtas, tūkstantis ar šimtas tūkstančių?
– Nu neišmušit manęs tokiu klausimu. Aš neskaičiuoju.
– Bet tai jūs nežinot. Jūs sakot, kad ta vakcina bloga, bet nežinot, kiek.
– Bet tai gerai, kodėl Grybauskaitė buvo „Pfizeriu“ paskiepyta, jei jai tik 65–i?
– Ačiū, Danute, mums liko 2 minutės iki žinių. Tai vienas momentas dėl „AstraZeneca“, Liutaurai – gal galit trumpai pasakyt, kodėl taip su „AstraZeneca“ nutiko?
– Šitoj vietoj iš tiesų man keista, kodėl mes, mūsų valdžios institucijos tam laiku neskyrė dėmesio ir vat labai konkrečiais pavyzdžiais – vat pasakykit, kiek mirė nuo „AstraZanecos“? Nulis. Kiek žmonių turėjo kažkokių esminių komplikacijų? Vienetai per visą Europą. Tai sakyti, kad tai kažkuo blogas skiepas ar kažkuo bloga vakcina – jokio pagrindimo. Bet kai nėra valdžios, kai nėra atsakingų institucijų reakcijos, natūralu, kad žmogus natūraliai bijo, jis natūraliai perskaitė, kad ten kažkokios blogybės ir visa kita. Dabar dėl „Pfizerio“ ir „AstraZaneca“ santykio – kodėl Grybauskaitė paskiepyta „Pfizeriu“, ne „AstraZaneca“? Tiesiog Lietuva gavo 9–ias dozes „Pfizerio“ ir 1–ą „AstraZanecos“. Net teoriškai „pataikyt“, kad tau bus „AstraZaneca“, reikia dar pasistengt.

– Bet šis momentas svarbus, kad mūsų valstybės vadovai, bent jau Gitanas Nausėda kalbėjo apie tai, kad jisai lauks savo eilės, nesiskiepys, rodydami pavyzdį. Ir situacija su Dalia Grybauskaite, ką Diana teisingai pastebėjo, tarkim, Vilniuje dar ir 80–mečių, man regis, yra nepaskiepytų. 70–mečių tikrai dar yra nepaskiepytų, bet Prezidentė paskiepyta. Tai žmonėm tas irgi – tiems, kurie neabejoja skiepų nauda ir laukia vakcinų, tai irgi natūraliai pikta.
– Pavyzdžiui, mano irgi tėvai, jie gyvena Utenoj, tai jie irgi nėra paskiepyti, nors pagal amžių vilniečiai tokio amžiaus paskiepyti. Čia turim ir pačią logistikos sistemą, kuri nėra ideali, nes tam vienas turi kokią nors komplikaciją, kokią nors rimtą ligą, kitas ne. Kuriam paskiepijo, kuriam nepaskiepijo. Vėlgi, įvairi labai situacija. Kodėl atvejis toks su Grybauskaitės atveju, kol kas sunku pasakyti – neturiu duomenų. Vėlgi, informacijos trūksta.

Begemotai, kurie bijojo skiepų: 5 išsiskiriančios visuomenės grupės

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sovietų sąjunga sprendė struktūriškai labai panašią problemą, su kuria šiandien susiduria ir visas pasaulis. Po antro pasaulinio karo į sovietinę „normą“ grįžęs gyvenimas reiškė ir augančias sveikatos apsaugos sistemos galimybes. Mokslo pasiekimai masiškai plečiant skiepijimo (nuo įvairių ligų) praktiką kartu reiškė, kad didelė dalis visuomenės skeptiškai ar net įtariai vertino mokslo siūlomas naujoves.

Sovietinė propaganda ieškojo įvairių būdų ir vienas iš tokių, skirtas ne tik spaliukams ar pionieriams, buvo 1966 metais „Союзмультфильм“ išleistas animacinis filmas „Apie begemotą, kuris bijojo skiepų“. Jo pagrindinis herojus – begemotas, kuris dreba, prakaituoja, bala ar net bando pabėgti.

Animacinio filmo „Про бегемота, который боялся прививок“ kadras, 1966 m.

Šis vaikams skirtas kūrinys yra puikus kūrybiškos komunikacijos pavyzdys. Kai ne tik vaikai įsitraukia ir išgirsta pagrindinę žinią – nori nesirgti, reiškia, reikia skiepytis. Šį sovietinės propagandos kanalais tiražuotą filmuką pamatė ne tik vaikai. Nors puse akies jį žiūrėjo ir suaugusieji – tėvai, seneliai. O humoro forma pateikta informacija apie skiepų bijantį begemotą (vėlgi, asociacija į nepaslankų, lėta, naujovių bijantį eilinį pilietį) nugulė giliai daugelio vėlesniais sovietiniais metais gimusių vaikų sąmonėje.

Ką tai turi bendro su šių dienų Lietuva ir viso pasaulio bandymais paskatinti kuo didesnę žmonių dalį skiepytis ir taip suvaldyti Covid-19 šėlsmą? Ryšys tiesioginis – tai geras pavyzdys, kad reikia ieškoti kūrybiškų būdų kalbėtis su įvairiausiomis visuomenės grupėmis ir joms priimtina forma aiškinti, rodyti, atsakyti į klausimus ir abejones.

Su kuo labiausiai reikia kalbėtis, rodo neseniai Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta visuomenės nuomonių apklausa. Jo pagrindinė išvada – skiepytis nuo COVID-19 sutiktų 64 proc. Lietuvos gyventojų („tikrai taip“ – 41 procentas, o „greičiau taip“ – 23 procentai). Neapsisprendę teigė esantys 16 procentų, „greičiau ne“ ir „ne“ atsakė po 10 proc. respondentų.

Tad kas dažniausiai patenka į tuos 16+10+10 procentų Lietuvos gyventojų, kurie neapsisprendę arba yra linkę nesiskiepyti? Šiuos atsakymus pateikia kryžminiai apklausos rezultatų pjūviai, kai analizuojame skeptiškai nusiteikusių respondentų sociodemografinius požymius, t.y. kuriose atskirų rodiklių grupėse dominuoja neigiami atsakymai.

Pirma, aiškiai išskiria jauniausių (18-25 metų amžiaus) respondentų grupė, kurioje nusiteikimas skiepytis itin menkas. „Tikrai taip“ ir „Greičiau taip“ čia rinkosi 51,3%, kai bendras rodiklis 63,8%. Tuo pat metu neigiamus atsakymus („Tikrai ne“ ir „Greičiau ne“) fiksavo 25,2% bendrajam rodikliui siekiant tik 20,1%.

Antra, akivaizdus skirtumas, jog skiepų labiau bijo mažesnio išsilavinimo gyventojai. Jeigu aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai „Tikrai taip“ ir „Greičiau taip“ rinkosi 71,3% atvejų, tai vidutinį ir specialųjį vidurinį jau tik 62,1%, o nebaigę vidurinio – 48,6% atvejų.

Trečia, pajamų lygis vienam šeimos nariui irgi yra rimtas signalas, jog požiūris į skiepus skirsis. Pavyzdžiui, „daugiau nei 700 €“ vienam ūkio nariui gaunantys respondentai „Tikrai taip“ ir „Greičiau taip“ skiepysis 74,1% atvejų. Uždirbantys 501-700 € teigiamus atsakymus fiksavo 71,4% atvejų. Tuo metu uždirbantys 301-500 € jau rinkosi tik 61,2% atvejų, o skurdžiausiai gyvenantys ir uždirbantys iki 300 € tikrai/greičiau skiepysis tik 58,3% atvejų.

Ketvirta, požiūris į skiepus tiesiogiai susijęs ir su profesija bei pagrindiniu užsiėmimu. 88,3% respondentų tarp aukščiausio ir vidutinio lygio vadovų nusiteikę teigiamai. Tuo metu tik 40,0% namų šeimininkių atsakė teigiamai (tiesa, suminis šios grupės respondentų skaičius mažas, todėl rezultatą galėjo lemti ir didesnė santykinė paklaida). Didžiausioje rizikos grupėje esantys pensininkai tikrai ir greičiau skiepysis tik 61,8% atvejų. Bedarbiai – 52,3%, studentai ir moksleiviai – 59,7%, darbininkai ir techniniai darbuotojai – 58,1%. Geras rezultatas ir tarp specialistų bei tarnautojų – 70,6%.

Penkta, ką galima spėti iš ankstesnių požymių, skirtumai vertinant skiepijimą atsiskleidžia ir skirtingose gyvenamose vietovėse. Pavyzdžiui, vertinant akivaizdžiai neigiamai skiepus vertinančius („Tikrai ne“ ir „Greičiau ne“) didžiuosiuose miestuose sudaro tik 17,8% respondentų, kai kaimo vietovėse – net 24,7%.

Šių šešių skeptiškai nusiteikusių grupių motyvų analizė leidžia formuoti dar detalesnes išvadas. Pavyzdžiui, 18-25 m. jaunuolių grupėje visas kitas grupes lenkia argumentas „UŽ“ – „Noriu „normalaus“ gyvenimo, nenoriu pandemijos, karantino“. Tai tiesioginė užuomina, kokią informaciją šios tikslinė grupės nariams reikia teikti jų naudojamais komunikacijos kanalais, ką akcentuoti, kokius lūkesčius ir nerimą išgirsti.

Žinoma, tai tik vienos visuomenės nuomonių apklausos rezultatai. Juos reikia vertinti kritiškai ir tikrinti, lyginti su kitais duomenų šaltiniais. Tačiau veiklos gairės labai aiškios – ieškoti atskiroms visuomenės grupėms labiausiai paveikių komunikacijos formų ir jas naudoti. Būtų gerai pradėti „jau vakar“.

Komentaras paskelbtas interneto portalo „Delfi.lt“ rubrikoje „m360“.

Apie „CityBee“ žalą klientams ir ilgą kelią atkuriant reputaciją

2021-02-18, lrytas.lt

Portalo lrytas.lt žurnalistė Iveta Danieliūtė pakalbino, kaip vertinu „CityBee“ pastangas valdyti žalą įvaizdžiui, kokios galimybės ir grėsmės laukia bandant jį atkurti. Kelios mano mintys:

[..] ši situacija turės ilgalaikę žalą ir atkurti pasitikėjimą šiuo prekės ženklu gali tapti iššūkiu.

[..] Kol kas dar per anksti daryti galutines išvadas, tik galima sutarti dėl to, kas yra akivaizdu: grėsmė didelė, žala bus ilgalaikė. Pasitikėjimas gali būti visiškai sužlugęs ir atkurti jį bus sudėtinga. Klausimas, ar įmonė sugebės išspręsti problemas, ar sugebės pasiūlyti kelią į priekį.

[..] skaudžiausias smūgis suduotas fiziniams asmenims, kurie ir lemia šios įmonės ateitį – naudosis jie „CityBee“ paslaugomis ar nebe.

[..] Verslams didelė žala nebus padaryta. Ten gali būti rezervacijų duomenys ar maršrutų informacija, kur ir ką įmonė veža, iš kur perka, kur parduoda. Iš tų duomenų teoriškai tai būtų galima atsekti. Bet fiziniai asmenys jaučia didžiausią nuoskaudą. Jeigu jie akivaizdžios žalos artimiausiu metu nepajus, tai palaipsniui nusės į užmarštį ir tie fiziniai asmenys grįš prie šio prekės ženklo. Bet jau mačiau, kad dalis tų žmonių, kurių duomenys nutekėjo, neva jau sulaukia skambučių iš kitų valstybių su visokiais pasiūlymais. Jei ta informacija bus piktavališkai naudojama ir žmonės tą jaus, tai darys neigiamą įtaką ir užmiršti visa tai bus gana sudėtinga.

[..] finansinę žalą ši bendrovė patirti gali, tačiau ji nebus tokia didelė, kad įmonei tektų užsidaryti ar stabdyti veiklą. Būtent reputacinė žala gali būti daug reikšmingesnė ir visi šio įvykio sprendimo įrankiai tik „CityBee“ organizacijos rankose.

[..] Jeigu įmonė veiks sąžiningai ir spręs šią problemą atvirai, tai tik padės jiems grįžti greičiau į normalią veiklą.

[..] priminė prieš kelis metus įvykusią duomenų iš „Grožio chirurgijos“ klinikos vagystę. Buvo pavogti klientų vardai, pavardės, asmens kodai, prieš ir po operacijų darytos nuotraukos. [..] tokių duomenų nutekinimų ateityje bus tik dar daugiau, todėl iš to reikėtų pasimokyti visiems.

[..] Tokie atvejai leidžia visuomenei geriau suvokti grėsmes, nors ir ne pačiu gražiausiu būdu. Bet visuomenė mokosi apie pavojus, pradeda ugdyti savo informacinį raštingumą, atsparumą kibernetiniams pavojams.

iš lrytas.lt

Visą publikaciją „Įvertino didžiausią gresiančią žalą „CityBee“: atkurti pasitikėjimą bus itin sudėtinga“ rasite interneto portale lrytas.lt.

Apie Nausėdos ir konservatorių kovos ateitį

2021-02-18, Žinių radijas

Žinių radijo“ laidos „Atviras pokalbis“ vedėjas Raigardas Musnickas pakvietė kartu su politologe Rima Urbonaite aptarti konfliktų virtinę tarp Prezidento Gitano Nausėdos ir TS-LKD, iškėlusios idėją pakeisti Lietuvos atstovavimą Europos vadovų taryboje. Pagrindinės mano mintys:

(nuo 04:40)
– Ar tai yra noras pakankamai realiai dalyvauti sprendžiant pandemijos klausimus, ar tai vis dėl to tam tikra proga dar vieną poziciją išsikovoti?
– Tai yra kova dėl galios. Ir mūsų konstitucinė sąranga, prezidentinis, bet ne visai prezidentinis valdymas leidžia diskusiją „Kas yra viršesnis? Kas tokiu atveju turi vienokią ar kitokią funkciją?“. Natūralu, kad kol Prezidentas yra stiprus, kol Prezidentė buvo stipri, tol nekilo klausimų, ar Ministras Pirmininkas galėtų kažko tikėtis.

Kai dabartinis Prezidentas savo palaikymu visuomenėje ir ypač palaikymu politinėj bendruomenėj turi gerokai mažiau galių, mažiau pasitikėjimo, natūralu, kad kyla klausimas dėl net ir tokio „politinio legitimumo“ [..] Grybauskaitę rėmė labai aiškios politinės jėgos. [..] (valstiečiai) iš esmės nerėmė, nebuvo tiesioginio palaikymo. Buvo priešingai – „geriau šitas“, geresnė blogybė iš dviejų blogybių. Ir tai lemia, kai neturi atsparos parlamente… Grybauskaitė turėjo ryškią konservatorių paramą praeitoj kadencijoj.

[..] Abi pusės, tiek valstiečiai, tiek Nausėda turi tokią „ambicijų atmintį“ ir tos užgautos ambicijos, kai praeitos kadencijos Seime valstiečiai iš esmės diktavo, ką Nausėda turi daryt… na, Nausėda turi tam tikrą pyktį, jam tai neleidžia eiti į kompromisus arba į santykius, artimesnius su dabartine opozicija. Kai jis neturi santykių su opozicija, jo galios yra po dideliu kirviu, kuriam tik valios konservatorių , ar jie nori imtis kažkokių permainų, ar ne. Teisine prasme erdvė yra plati, nes šiuo metu nėra jokių aiškių tiek europinių, tiek Lietuvos teisės aktų, kurie primygtinai imperatyviai sakytų „tas ir tas turi atstovaut“. Čia yra politinio susitarimo reikalas ir tas susitarimas visada yra konkrečių žmonių susitarimo reikalas. Pasikeitė žmonės, atsirado kita jėgų pusiausvyra… na, į vieną pusę jėgos nusvirusios, lyginant parlamentą ir Prezidentą, ir gavosi tas skandalas ir natūraliai gavosi tas klausimas.

(nuo 08:00)
– [..] Ar (konservatoriai) bandytų lygiai taip pat „stumtelėti pečiu“ ją?
– Prisiminkim, mes turėjom tokią sandarą nuo 2009 iki 2012 metų. Tai buvo Kubiliaus Vyriausybė ir Prezidentė Grybauskaitė. Tuo metu tas konsensusas buvo surastas ir aktyvi Grybauskaitės veikla, neleidimas vienaip ar kitaip interpretuoti galimų tokių situacijų reiškė, kad ji užsiėmusi ir pasiėmusi tą galią sau. Dabartinio Prezidento pozicija – jis jau atėjo į konfliktinę situaciją ir jam reikėjo ieškoti sąjungininkų. Jis tų sąjungininkų nuo 2019-2020 metų rinkimų nesugebėjo pasikeisti, nesugebėjo susirasti sąjungininkų politinėje arenoj ir, natūralu, jis lieka vienas.

(nuo 16:40)
[..] Konservatoriai užsiima politika. O politika visada yra nuolaidų ir kompromisų menas. Jeigu jie ant stalo turės penkis reikalavimus kurioj nors politinėj – idėją pakeisti mokestinę, idėją patvarkyti aplinkosaugą, … Ir čia va tarp tų visų kitų politinių klausimų dar vienas papildomas politinis argumentas politinei politikų diskusijai. Kai yra 15 argumentų ant stalo, tai tada prasideda derybos. Vat tu nori va to – mes tau atiduosim, bet atiduok šitą. Jeigu jie turėtų tik tris argumentus ant stalo, tai būtų labai sunku laviruoti ir derėtis. O dabar jie šitą klausimą „atiduoti“, jeigu norės gauti kažkurį kitą, jiems svarbesnį. Ir sakys „Prezidente, nevetuok to įstatymo, mes nuimsim šitą klausimą“. Arba priešingai. Jeigu tu vetavai šitą, mes tada šitą iki galo dastumsim ir priversim gauti atgalios.

Iš konservatorių pusės yra natūralus, protingas, profesionalus, aukšto lygio politinis žaidimas. Jie ant stalo rikiuoja atskirus klausimus ir tuos klausimus po truputį stumi į priekį. Spaudžia oponentą, kitaip tariant, Prezidentą, daryti nuolaidas vienoj ar kitoj sritį. Jeigu Prezidentūra nesugebės iš savo pusės išstatyti reikalavimų sąrašo ir turės pradėti daryti nuolaidas – konservatoriai santykinai laimės.

(nuo 18:20)
– [..] bet kalbėti apie kažkokią politinę kultūrą, gerą toną politikoje, tarpusavio pagarbą ir t.t.?
– Bet konservatoriai tą daro labai korektiškai. Aš gal tik vieną kitą komentarą mačiau, kuris būtų nuvestas tiesiogiai į kažkokį ad hominem argumentą. Priešingai, jie tą dėlioja iš argumentų pusės, iš racionalios poreikio, Lietuvos interesų gynimo pusės. Ką sunku atmušti. Aišku, yra atskirų konstitucionalistų nuomonės, kad tai būtų neteisinga, netvarkinga, bet čia jau yra politinės valios klausimas. Konstitucija to aiškiai nenustato ir tada jau yra politinio apsisprendimo klausimas, kur užtektų vieno įstatymo Seime, jį galima būtų priimti. Čia nebūtų konstitucinis įstatymas, paprastąja dauguma ir važiuotų viskas į priekį.

(nuo 20:05)
– [..] Pasitikėjimas tirpsta. Tai …
– Pasitikėjimą tirpdint pradėjo pats Nausėda. Kai pradėjo egzaminuoti konservatorių kandidatus ant kilimėlio su penkiais patarėjais. Tai čia nereikėjo veltis Prezidentui į mūšį, kurio, turėjo suprasti, kad negalėjo laimėt.
– O tai vėlėsi dėl ko?
– Kad parodyt savo poziciją, savo stiprumą, savo galias. Ir, aš manyčiau, vėlų rudenį – žiemos pradžioj buvo perlenkta, kai konservatorių teikti ministrai, jų kandidatūros buvo… galutiniam rezultate daugelis buvo patvirtinti be problemų, bet eigoje jis bandė rodyti tam tikrą savo principingą poziciją, kėlė reikalavimus, kurie kartais vieni kitiems prieštaraujantys. Ir, natūralu, konservatoriai turėjo reaguoti į tą iššūkį politine prasme ir jie sugalvojo, kaip tą atmušti.
– Galim taip pavadinti, kad kažkur buvo perlenkta lazda, tai dabar kitiems irgi reikia perlenkinėti, ar kaip?
– Aš nemanau, kad čia perlenkimas. Čia yra politinis žaidimas. Konservatoriai yra pernelyg didelė jėga, kad jie imtųsi ir vadovautųsi emocijom. Prezidentas yra vienas asmuo, natūralu, kad jam kartais ambicijos gali peržengt tam tikrą ribą. Bet konservatoriai žaidžia labai šaltą ir apskaičiuotą žaidimą – jie žaidžia žaidimą, kuris nepralaimintis. Jie iškėlė klausimą. Jeigu reiks – atsitrauks. Na kas? Na, vienas iš lyderių pateikė idėja. Na, idėja pasitvirtino-nepasitvirtino, atsiėmė-neatsiėmė. Viskas yra gerai. Galutiniam rezultate jie nuo to tik išloš.

nuo 26:00
– Kiek iš tikrųjų galėtų būti ieškojimas paramos tarp kitų frakcijų?
– Pirmas dalykas, Prezidentui reikia grįžti prie klasikos ir prisiminti principą „Skaldyk ir valdyk“. Ir jeigu jis nori valdyti, o jis, man atrodo, šiek tiek nori valdyti, jam pirmiausia reikia prisiminti, kad vienas iš būdų, kaip jis gali kovoti prieš dabartinę koaliciją, tai pabandyt paskaldyt juos. Ir čia galimybių ieškoti plyčių ir tarpelių tarp dviejų liberalų partijų ir konservatorių – galybė. Jau nekalbu apie tai, kad pačios liberalų partijos yra skirtingos ir turi skirtingus požiūrio taškus, akcentus. Viena LGBT, kita verslą ir t.t. Ir nuo konservatorių linijos tai ganėtinai skiriasi. Čia didžiausia problema vėlgi yra politinio lankstumo ar vertybinio lankstumo, jeigu taip galima švelniai išsireikšt, kai Prezidentui tektų kalbėtis su vertybiškai ganėtinai skirtingom partijom, negu jo paties. Nes jis vis tiek yra labiau konservatyvių pažiūrų tradcionalistas, kai liberalai gali eiti su idėjom, projektais ir prašymais, kurie visai į kitą pusę nulinkę. Bet. Jeigu jis iš tiesų nori „atstovėti“ prieš konservatorius, jam tą vis tiek vienaip ar kitaip teks daryti, nes kitu atveju jam alternatyvos lieka nelabai kokios ir nelabai ką galinčios – t.y. valstiečių frakcija, darbiečių frakcija ir socialdemokratai. Kiekviena iš jų dalim idėjų gali jį palaikyti, pavyzdžiui, socioekonominėj politikoj, bet realiai žiūrint pagrindiniai partneriai jam vis tiek reikia skaičiuotis balsus lemiamų diskusijų arba lemiamų balsavimų metu. Ir tie balsai koalicijoj iš principo yra pagrindiniai. Jeigu jis koalicijos nesuskaldo, tai užtenka vien pačios koalicijos perversti situaciją.
– [..] Ką galima pažadėti dabar tiems patiems liberalams?
– Paprasčiausias greitas pavyzdys, gal radikalus, bet ateina dabar, pavyzdžiui, partnerysčių projektas, kurio, sakyčiau, pusė konservatorių nepalaikys. Natūralu, kad liberalios jėgos dėl to pyks ir Prezidento įsitraukimas arba aiškesnis dalyvavimas ar parėmimas vienos iš pusių gali sukurti draugų ratą. Vėlgi, tas draugų ratas vienoj vietoj susikuria, kitoje jis atneša naudą. Čia Prezientas turi matyti šitą galimybę ir turi matyti šitą žaidimą. [..] Jis kaip galios turėtojas gali daryti įtaką ir, pavyzdžiui, atvesti kažkokią kitą papildomą frakciją tam klausimui palaikyt. Ar jis yra tas pavadinkim „naudos nešėjas“ ne tiktai sau, bet ir savo partneriams, čia ir yra pagrindinis iššūkis. Kai tu dirbi su abipusės naudos situacijom, tu duodi ir gauni, tu tampi ilgalaikiu draugu. Dabar jis iš esmės tik visada reikalauja ir niekada neduoda.
– Įdomu, kaip čia Prezidentas sakytų išstojęs dekriminalizavimo žolės klausimu?
– Galima surasti daug tarpinių pozicijų. Net jo pozicija ne visiškai konservatyvi, per vidurį jau būtų pliusas į kitą pusę.

nuo 34:25
– Prie ko toliau gali vesti tas pasitikėjimo tirpimas tarp valdžių? Jis tik aštrės ar vis dėl to apsitrins tie aštrūs kampai?
– Aš norėčiau, kad tas tirpimas arba apsitrynimas būtų greitesnis ir būtų labiau kreipiamas dėmesys konstruktyviam darbui. Dabar galima kartais pamesti pačią pagrindinę liniją, dėl ko dirba tos valdžios šakos. Pavyzdžiui, dabartinis Prezidento ir Dulkio ne konfliktas, bet toks bendravimas su konkurencijos elementais, jeigu taip galima sakyt. Tarsi turėtų dirbti visi vienon rankon, siekti labai aiškiai pamatuojamo tikslo, o prasideda visokie politiniai priedai, kurie keičia arba trukdo siekti tų pagrindinių tikslų. Net ir dabar vakar ar užvakar buvo Prezidento interviu, kur jis pradėjo aiškint, kad Dulkys neva tai neteisingai komunikuoja, nepakankamai komunikuoja ir taip toliau. Aš galėčiau pasakyt, o tai kur jūs pats buvot, Prezidente, pastarąjį pusmetį? Kodėl irgi nelabai teisingai komunikavot, nes ir jūsų komunikacija tikrai neblizga šituo klausimu. Tai vat vėlgi, ko akivaizdžiai trūksta, tai trūksta komandinio darbo, turiu omeny, Lietuvos naudai arba Lietuvos labui. Ir va čia, deja, bet kol kas didelių perspektyvų, teigiamų poslinių aš nematau.
– Bet man atrodo, kad Dulkys čia nebus ta centrinė figūra, dėl kurios..
– Tiesiog tai yra priežastis.
– Man atrodo, kad čia tik pradžioj buvo principinis klausimas, ateinantis iš kažkokių ankstesnių dalykų dėl paskyrimo. Dabar, kai paskyrė..
– Sakau, tai yra vienas iš elementų toj didelėj šachmatų partijoj, kur yra daug konservatorių figūrų ir Prezidentas bando tarp jų laviruot.

nuo 39:20
– Visiškai pritariu (Rimai Urbonaitei), tas 2024-ų metų faktorius tikrai įsijungs. Ar jis jau veikia dabar? Aš gal nebūčiau tiek, nesuteikčiau tiek daug bonusų abiem žaidėjams, kad jie taip toli į priekį žiūrėtų. Būkim biedni, bet teisingi, mes nežinom, kas čia po pusmečio toj Lietuvoj dėsis. Tai 24-i dar yra oj kaip toli. Iš tos pusės vienas dalykas, bet kita dalykas, aš iš tiesų manau, kad didžioji dalis arba pagrindinė problema, kurią konservatoriai puikiai išnaudoja, tai yra Prezidento emocinis veikimo būdas, kai jis daugeliu atvejų veikia ne racionaliai, ne pamatuotai ir logiškai, o būtent per ambicijas, per emocinį pagrindą ir, neturėdamas rimtos komandos patenka į spąstus. Jo ambicijų niekas nesuvaldo, komanda nesugeba jų ištaisyti arba nesugeba paruošti atitinkamų sprendimų ir gaunasi kas gaunasi – jisai lieka vienas prieš didelį oponentų būrį. Ir, kas svarbiausia, pastaruoju metu ne tik politinių oponentų būrį. Dabar net jau bendrai visuomenėj daugėja. Jeigu anksčiau didelė dalis visuomenės lyderių buvo neutralūs ar net iš dalies palankūs jam, dabar vis daugiau daugėja grupių, kurios dėl tų pačių ambicijų yra nuviliamos arba tiesiog įsižeidžia. Turėjom net ir žurnalistų atvejį, ar ne? Kai dėl nepaaiškinamų kažkokių asmeninių klausimų, ambicijų jie buvo išlydėti iš Prezidentūros, iš renginio ir t.t. Ir tai yra tik vienas pavyzdys, kaip galima susikurti priešų lygioj vietoj. Tai šitoj vietoj Prezidentas deja, bet kuo toliau, tuo daugiau kuriasi tų priešų daugiau ir, natūralu, konservatoriai tą išnaudoja.

iš ziniuradijas.lt

Visą laidos „Ką reiškia trintys tarp valdžių?“ įrašą rasite Žinių radijo interneto svetainėje. Taip pat laidos santrauką publikacijoje „Nausėdai siūlo ieškoti sąjungininkų parlamente: politinio žaidimo svertai – konservatorių rankose“ skelbia interneto portalas Delfi.lt.

Apie Vyriausybės komunikacijos klaidas (ne)atlaisvinant karantiną

LRT radijas, 2021-02-08

Laidos vedėjas Deividas Jursevičius laidoje kalbino ryšių su visuomene kolegą Arijų Katauską ir mane. Kelios mintys:

(nuo 06:10)
– Kiek pagrįsta Vyriausybei kritika?

Vienas dalykas, kas iš tiesų yra pagrįstas, tai atidėliojimas. Šita Vyriausybė atidėlioja rimtą pasiruošimą skiepijimo kampanijai. Panašu, kad kartu atidėliodama skiepų komunikaciją atideda ir einamąją komunikaciją. Kitaip tariant, savo sprendimų paaiškinimą.

Labai panašu į tai, kad komunikacija šiuo atveju tapusi trečiaeile-ketvirtaeiliu klausimu ir Vyriausybė nusprendusi neva tai spręsti klausimus, o paskui jau „uždengti“ ir išspręsti komunikacijos problemas. Bet visa bėda, kad belaukiant sprendimų vakumo neegzistuoja, tą vakumą užpildo alternatyvios visokios informacijos. Vat Arijus jau minėjo visokias interesų grupes, taip toliau. Ir gaunasi, kad viešas diskursas viešojoje erdvėje nueina į visiškai priešingą pusę. Rezultate gaunasi, kad Vyriausybė ir neturi sprendimų, ir neturi paaiškinimų, kodėl neturi sprendimų. Rezultate mes piktinamės ir sakom, kad ji veikia blogai.

(nuo 09:35)
– Žinutės, konkrečios žinutės trūkumas – kiek visuomenei apskritai aiškiai išdėstyta, kaip kada vyks laisvinimas? Kiek suprantamai kalbama apie A, B, C, D planus – kiek jų ten bebūtų?

Pradžia, kuri prasidėjo nuo scenarijų planavimo A, B, C, D buvo gera, bet tai nebuvo pririšta prie konkrečių rodiklių. Gaunasi, kad dėl kiekvieno scenarijaus sprendžia.. kas? Sprendžia Arūnas Dulkys, sprendžia Ingrida Šimonytė. Taip neturėtų būti.

Rodikliai ir scenarijai turi būti pagrįsti objektyviais skaičiais. Vos pasiekiam rodiklį, automatiškai įsigalioja priemonių planas kažkoks. Šito aiškumo, kaip į tuos scenarijus bus reaguojama ir kaip bus valdoma, natūralu, nėra. Kai nėra aiškumo tada ir komunikacija tampa… na, Ingrida šiandien prisiėmė atsakomybę, rytoj jau nenorės prisiimti atsakomybės. Ir šitoj vietoj, natūralu, komunikacija tampa podukra, kuri turi dengti klaidas, kurių nepadaryta vadybiniam lygmeny.

(nuo 13:25)
– Sutiktumėt, kad šaltinių skleidžiamos informacijos sinchronizavimas ir būtų dabar labiausiai taisytinas dalykas ar matytumėt kitų?

Čia sisteminė problema, ką jūs ir minėjot. Tie skirtingi šnekėtojai, skirtingi lyderiai, kurių anksčiau tarsi nebuvo, tarsi buvo anksčiau vienas Aurelijus Veryga ir VESK’o informacinis centras. Dabar pasidarė keli ir jie, natūralu, pradeda vienas kitam prieštarauti, akcentus skirtingus parenka, detales kitokias mini. Ir gaunasi mišrainė. Tai šioje vietoje ankstesnės Vyriausybės praktika, kai visa komunikacija buvo sutelkta vienose rankose iš esmės tokioj situacijoj įnešdavo daugiau tikrumo, užtikrintumo atmetus visas kitas problemines sritis.

iš lrt.lt

Visą „LRT radijo“ laidos „60 minučių“ epizodą „Kaip vertinamas valdžios karantino valdymas ir komunikacija su visuomene?“ galima paklausyti nacionalinio transliuotojo interneto svetainėje lrt.lt

« Older posts