XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (Page 1 of 121)

Piliečių Santalkos veikloje neišvengiamai susiduriame, kai ką spėju ir aprašyti.

Kaip įveiksime melą apie skiepus?

„Baltijos tyrimai“ birželio 5-8 dienomis CAWI metodu apklausė 539 gyventojus. Paskelbti rezultatai prilygo mažai informacinei bombai, nes paaiškėjo, kad mažiau nei pusė (47%) piliečių tiki mokslu ir skiepysis nuo koronaviruso, kai skiepai bus sukurti ir nebus nuspręsta taikyti priverstinio vakcinavimo. Šios reprezentatyvios 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausos rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinių punktų. Tai reiškia, kad net optimistiškiausiu atveju už skiepijimą – vos kas antras gyventojas.

Galima būtų guostis, kad kategoriškai prieš skiepus nusistatę 14% gyventojų (jie pasirinko atsakymą „Tikrai nesiskiepysiu“). Kas ketvirtas atsakęs (24%) rinkosi atsakymą „Greičiau nesiskiepys“, o 15% respondentų nežinojo arba negalėjo atsakyti.

Tokie apklausos rezultatai atskleidžia, kad pastaruosius 3 mėnesius vykdyta aktyvi visuomenės informavimo ir švietimo kampanija buvo neefektyvi ir nepasiekė labai didelės dalies piliečių. Piliečiai ne tik netiki viešai skelbiamais mokslo argumentais, tačiau ir atvirai abejoja valstybės viešai teikiama informacija, jos patikimumu.

Ar tai naujas reiškinys?

Situaciją galime palyginti su 2012 metais bendrovės „Spinter tyrimai“ portalo „Delfi“ daryta apklausa. Tuomet visoje Lietuvoje 75 atrankiniuose taškuose buvo apklausti 1009 respondentai. Aiškiai teigiamą nuomonę apie skiepus tuomet turėjo 34,4 proc. tyrimo dalyvių (rezultatų paklaida 3,1 procentinio punkto). Turintys abejonių skiepų nauda išsiskyrė: dėl efektyvumo – 28,9 proc., dėl per didelio pašalinio poveikio – 8,3 proc. Kategoriškai prieš skiepus buvo nusistatę 15,6 proc. tyrimo dalyvių, o nežinojo ir negalėjo atsakyti 12,8 proc.

Kaip matyti iš palyginamojo grafiko – šiandien turime akivaizdžiai mažesnę nedvejojančių skiepų šalininkų grupę. Nors kategoriškų priešininkų ir neturinčiųjų nuomonės grupės iš esmės išliko stabilios, tačiau ankstesni skiepų rėmėjai tapo dvejojančiais skiepų klausimu.

Kas skleidžia dezinformaciją ir kaip į tai siūlo reaguoti ES?

Toks rezultatas nėra atsitiktinis. Tai yra nuoseklių ir tikslingų dezinformacijos kampanijų pasekmė. Įvairūs su tikrove nieko bendra neturintys pasakojimai (naratyvai ir legendos) buvo tiražuojamos įvairių įtakos grupių, kurios siejamos su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika.

Gegužės 20 dieną Europos išorės veiksmų tarnyba (angl. EEAS), kartais vadinama „ES užsienio reikalų ministerija“, paskelbė specialiąją ataskaitą apie dezinformaciją Covid-19 temomis. Ataskaitoje fiksuoti sistemingi oficialių Rusijos ir Kinijos pareigūnų bei institucijų veiksmai, kurie orientuoti į klaidinančios ir melagingos informacijos sklaidą visame pasaulyje, įskaitant ir Europos Sąjungos informacinę erdvę. Lietuvos atveju, žinoma, didžiausią poveikį darė rusų kalba informaciją skleidžiančių žiniasklaidos priemonių veikla – tai seniai žinoma problema, prieš kurią Lietuva kol kas neranda efektyvių ilgalaikių priešnuodžių. Naujiena, kuri turėtų atkreipti dėmesį – tai įvairių socialinių tinklų lyderių veikla, kai jau lietuvių kalba iš esmės buvo tiražuojami Kremliuje sukurti melagingi pasakojimai, toliau plėtojamos įvairios anti-vakcinavimo sąmokslo teorijos.

Neilgai trukus, jau birželio 10 dieną Europos Komisija paskelbė komunikatą „Suvaldyti COVID-19 dezinformaciją – Teisingai suvokti faktus“. Jame ne tik įvardinti pagrindiniai iššūkiai, kuriuos ES turi įveikti kovodama prieš dezinformaciją, bet dar svarbiau – nurodytos priemonės, kurių jau artimiausiu metu imsis ES institucijos. Pirma, tai strateginės komunikacijos pajėgumų stiprinimas, kas leis adekvačiau reaguoti į naujus infodemiją sukėlusios dezinformacijos iššūkius. Antra, glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas dalinantis vykdomais tyrimais ir gautomis įžvalgomis, ypač – įvairių rinkimų kontekste. Trečia, tai tarptautinio bendradarbiavimo kovojant prieš dezinformaciją plėtra, įtraukiant tiek ne ES valstybes, tiek ir aktyviau išnaudojant įvairias tarptautines organizacijas. Ketvirta, tai skaidrumo reikalavimų didinimas įvairioms internete veikiančioms socialinių tinklų platformoms, kas leis sistemiškai užkardyti dezinformacijos sklaidos veiksmus dar ankstyvose stadijose, o taip pat stiprins įvairių faktų tikrinimo komandų, tyrėjų funkcijas. Penkta, specialus dėmesys bus skirtas saviraiškos laisvės užtikrinimui ir demokratiškai pliuralizmo diskusijai, kurioje ypatinga rolė tenka etiškai ir nepriklausomai žiniasklaidai. Šešta, tai piliečių švietimas, supažindinant su dezinformacijos procesais ir jų daroma žala, įgalinant patiems gauti objektyvią mokslu pagrįstą informaciją. Septinta, ES atskirą veiklos lauką išskiria kovoje prieš įvairius „stebuklingus“ gydymo metodus ar priemones, kurios yra tiesioginis vartotojų mulkinimas.

Ar ką nors iš šių priemonių planuoja Lietuva?

Akivaizdu, kad nuolatinės kasdienės Vyriausybės atstovų spaudos konferencijos išnaudojo savo pozityvo potencialą. Pasitikėjimą jomis pakirto dabar jau net Viešųjų pirkimo tarnybos įvertintas melas, kai viešai skelbti pareiškimai apie „tinkamą pasirengimą krizei“ iš esmės sutrukdė sveikatos priežiūros ir kitoms įstaigoms laiku reaguoti į iškilusią grėsmę. Atitinkamas pasitikėjimo lūžis įvyko ir daugelio piliečių vertinimuose, nes jeigu meluojama apie pasiruošimą , tai panašiai negalima pasitikėti ir kitomis teikiamomis kovos prieš virusą priemonėmis? Ir tyrimas situaciją puikiai iliustruoja – žmonės ruošiasi patys kovoti, valstybės pagalbos nei laukia, nei planuoja ja naudotis…

Birželio 4 dieną Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondas paskelbė apie socialinės informacinės kampanijos projektų finansavimo konkursą. Juo siekiama užtikrinti kuo platesnę objektyvios informacijos sklaidą apie koronaviruso infekcijos (COVID-19) plitimo suvaldymą šalyje. Šiai informacinei kampanijai skirta 0,5 mln. eurų iš 2020 metų fondo lėšų.

Nors teoriškai toks konkursas galėtų padėti kovoti prieš dezinformaciją, tačiau jau jo sąlygose numatyti esminiai trukdžiai efektyviai komunikacijai. Paskelbtose sąlygose visa skirta lėšų suma jau „padalinta“ atskirų rūšių žiniasklaidos formoms visiškai to nesiejant su komunikacijos tikslais. O jeigu šie pinigai skiriami kaip „kompensacija už karantiną“, tai tikėtis konkrečių kovos prieš dezinformaciją rezultatų nėra jokio pagrindo.

Kita panaši iniciatyva paskelbta dar balandžio pradžioje, kai Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas paskelbė, jog parama žiniasklaidai bus skirstoma tiesiogiai per Vyriausybės kanceliariją ir kai kurias atskiras ministerijas, įgyvendinant „skubų integruotos komunikacijos ir viešųjų ryšių paslaugų pirkimą“.

Tokie ad hoc „skubūs rėmimai“ rezultatų nedavė – ir tai fiksuojama jau minėtuose „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatuose. Dar svarbiau, jog tokios vienkartinės finansinės injekcijos nesprendžia sisteminių dezinformacijos plitimo priežasčių. Laikinos reklamos kampanijos gali laikinai atsverti nuolatinį dezinformacijos srautą, tačiau dėl savo neefektyvumo ne tik nepasiekia šio tikslo, bet netgi tampa tam tikra priklausomybės forma, kai kampanijai pasibaigus žiniasklaidos priemonės nebetenka motyvacijos atitinkama tematika domėtis be išorinio finansinio atlygio.

Tačiau problema ne tik ribotas Vyriausybės priemonių kovojant prieš dezinformaciją arsenalas. Pavyzdžiui, gegužės 22 dieną Lietuvos mokslo taryba paskelbė atrinkusi 29 mokslininkų grupes, kurios iki 2020 metų pabaigos kurs ir siūlys sprendimus dėl COVID-19 pandemijos padarinių. Deja, tačiau nei vienas tyrimas nėra susijęs su dezinformacijos poveikiu Lietuvos visuomenei. Todėl ir mokslo tyrimų srityje neturime aiškaus veiksmų plano – kaip Lietuva ruošiasi ir kaip kovos su jau padaryta (tą rodo minėto tyrimo rezultatai) žala visuomenei?

Stebina ir kovai prieš dezinformacijai skiriamų lėšų sumos. Pavyzdžiui, apie 2 mln. €, skirti mokslo tyrimams kovai prieš pandemijos žalą, tėra 0,04% iš visų 5 mlrd. €, numatytų koronaviruso padarinių likvidavimui Lietuvoje. Jau minėto fondo viešinimo kampanijai Finansų ministerijos skirti papildomi 0,5 mln. € iš valstybės biudžeto yra vos 0,004% patvirtinto 2020 metų valstybės biudžeto dalis. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu iš ES žadamos naujojo laikotarpio finansinės dalies Lietuvai (apie 6,3 mlrd. €) statybų sektoriui planuojama apie 48% lėšų ir tai vadinama „Lietuvos ateities ekonomikos DNR“.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš ES reagavimo į dezinformacijos atakas?

Apie dezinformacijos žalą ES pradėjo diskutuoti netrukus po hibridinių Kremliaus operacijų Ukrainoje – dar 2015 metais įkurtas specialus EEAS padalinys, vėliau išplėstos dezinformacijos stebėsenos pajėgos, pradėta nuosekliai kaupti ir analizuoti priešiška informacija tiek valstybių narių, tiek ir kaimyninių valstybių informacinėse erdvėse.

Paradoksas, kad pagrindinės kovos prieš dezinformaciją „variklis“ yra Kremliaus veiksmų žalą tiesiogiai patiriančios Rytų Europos valstybės – mūsų kaimynai Latvija, Estija, Lenkija, taip pat Slovakija, Čekija, Rumunija. Tarp jų Lietuvos diplomatai (ar jau kaip ES institucijų darbuotojai) dažnai minimi kaip vieni aktyviausių pokyčių ir naujovių diegėjai (o neretai ir vieni iš autorių). Deja, tačiau mūsų atstovams užsienyje įtikinėti sekasi lengviau, negu įveikti barjerus Lietuvos biurokratinėje mašinoje.

Atskirų pasakojimų plėtros stebėsena ES institucijoms leido ir leidžia reaguoti maksimaliai sparčiai. Pavyzdžiui, vasario-kovo mėnesiais fiksavus Rusijos ir Kinijos pastangas sumenkinti bendrą ES valstybių kovą prieš viruso žalą, buvo pradėta aktyvi informacinė kampanija, kurios metu faktais pagrįstas ES indėlis, valstybių narių tarpusavio pagalbos mastas, paneigti dažniausiai fiktyviai parodomieji ir net priešiški ar žalingi Rusijos ir/ar Kinijos „dovanų paketai“. Į šią iniciatyvą aktyviai įsitraukė aukščiausi Europos vadovai, o viena dažniausiai matomų temos lyderių tapo pati Europos Komisijos vadovė – Ursula von der Leyen.

Jau minėtas EK komunikatas yra pavyzdys, jog ES institucijų pajėgos sugeba greitai persigrupuoti ir dėmesį sutelkti į akivaizdžius iššūkius. Tai geras pavyzdys, kad ir Lietuvoje Vyriausybės komanda ir šakinių ministerijų specialistai gali ir turi parengti atitinkamą veiksmų planą Lietuvai (juo labiau, kad bent viena ministerija puikiai žino, kas jame turi būti). Šis planas ne tik turi būti adekvatus ir orientuotas į aiškius visuomenės narių nuomonės pokyčius, o ir turėti labai konkretų ir pakankamą finansinį užnugarį. Juk būtent visuomenės nuomonės kaita – infodemija – yra tas socialinis reiškinys, kuris gali lemti esmines prasidėjusios ilgalaikės kovos prieš COVID-19 klaidas.

Komentaras paskelbtas portale www.delfi.lt.

Apie „žvaigždžių“ likimą partijų sąrašuose ir politikoje

„Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ kartu su vedėju Raigardu Musnicku ir psichologu Gedminu Navaičiu kalbėjome apie politinių partijų sąrašuose dygstančias „žvaigždes“ ir šio reiškinio priežastis bei pasekmes.

Kelios mano mintys:

– (nuo 08:45) Nemaža dalis žmonių Seimo nariais tampa to nesitikėdami ir todėl – nepasiruošę.

– Veikia Maslow piramidė. Žmogui natūralu augti ir norėti daugiau. Versle, kultūroje, religijoje, kariuomenėje, … – tautos atstovybė atrodo kaip lipimas į viršų. Nors realiai nepatekus į valdančiąją daugumą nieko panašaus. Valdžia de facto – biurokratinėse institucijose ir jų sprendimuose.

– Žmogus gali būti geras amatininkas. Bet ieško daugiau – pripažinimo, sprendimo teisės.

– Dalis rinkimų mechanizmo dalyvių išrenkami dėl to, kad yra geresni techninis proceso dalyviai, o ne atskiro dalyko, amato žinovai. Todėl Seime daugiau techninio proceso žinovų, nei savo sričių specialistų.

– (nuo 18:35) Seime išlieka arba turintys kompetencijų, arba tapę mechanizmo detalėmis. Kiti keičiasi (ir išeina). Ir jiems tai tragedija – po 4 metų grįžti į savo sritį, kur esi ir atsilikęs nuo konkurentų, ir kompetencijas praradęs. Padarius tyrimus matytume, kad daugelis turi daug problemų grįžti atgal.

– (nuo 20:10) Seimas yra teisėkūros institucija. Tam reikia žinių, kaip tai vyksta. Neužtenka turėti gerą idėją – reikia žinoti vidines procedūras, smulkų „žaidimą“. Kitaip galima greitai patekti į aklagatvį. Ir todėl beveik pusė Seimo narių iš esmės yra statistai. Net ir valdančiojoj koalicijoj. Nors jie gali turėti pozą, kad dalyvavo priimant sprendimus, dalino 200 ar 100 €. Nors realiai sprendimus priima 5-10 žmonių. Visi kiti iš esmės statistai. Tai moralinis iššūkis – iš savo šakos atėjus kaip lyderiui čia reikia būti tik statistu. Dienos pabaigoje kiekvienas toks pradeda suvokti, kad yra tik proceso įformintojas.

– (nuo 25:05) Kiekvienas galvojam, kad esam kažko verti. Ir todėl kiekviena „žvaigždė“ galvoja, kad Seime gali kažką „nuveikti“. Politinių partijų siekis yra ciniškas ir racionalus – reikia lengvai atpažįstamo personažo, kurio pavardė sąraše būtų lengvai atpažįstama ir motyvas rinkėjui rinktis. Iš „žvaigždės“ pusės motyvai labai skirtingi – gal karjeros nuolydis žemyn, gal reikia stabilesnio gyvenimo etapo, gal nusibodo dabartinė profesinė veikla, gal kažkas įtikėjo, kad gali padaryti tam tikrus pokyčius. Motyvacija gali būti labai įvairi. Koks kompleksas veikia konkrečiu atveju – gali būti skirtingai.

– (nuo 37:15) Politika yra neefektyvus ir laikui imlus procesas, kuris profesinio pasitenkinimo neduoda. Aukščiausio lygio meno, sporto, verslo, religijos „žvaigždžių“ politikoje nepamatysime. Net ir pinigine prasme jie turi aukotis. Kartais juos galim pamatyti ministerijose, šakinėse institucijose. Seime mes matom B ar C lygio „žvaigždes“, kurių užtenka sugeneruoti motyvacijos rinkėjams srautą rinkimuose, bet nėra tai, dėl ko eitum į teatrą. Išimtis gal Arūnas Valinskas, kuris pats savaime buvo sąrašo lyderis.

iš ziniuradijas.lt

Laidos įrašas „Ko iš politikos nori „žvaigždės“ radijo stoties interneto svetainėje.

Apie J.Narkevič namo statybas ir įkaitais laikomą valdančiąją koaliciją – Žinių radijas

„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie Jarslov Narkevič namo istorijos vertinimą ir pasekmes kalbino Aurimas Perednis.

Mano pagrindinės mintys:

– 2016-ųjų pabaigoje LVŽS programoje buvo aiški nuostata kovoti prieš korupciją ir mažinti valstybės lėšų švaistymą, didinti skaidrumą, padėti žiniasklaidai aiškintis neaiškius atvejus.

– Dabar yra vienas aiškus klausimas – namas stovi, o skola „kabo“. Ir niekas, panašu, šitos situacijos aiškintis nenori. Tai korupcijos apraiška, gerai, kad žiniasklaida kelia tokius klausimus.

– Valstiečiai yra patekę į įkaito situaciją, kai 2019 metų birželį pasirašė koalicijos susitarimą su lenkais, tvarkiečiais ir socialdarbiečiais. Didžioji dauguma yra patekusi į jų manipuliacijas ir tenka gelbėti savo koalicijos „draugus“. Vertybinės nuostatos, su kuriomis valstiečiai atėjo į rinkimus, yra paliktos kažkur šone.

– Virsmas nebuvo momentinis. Iš pradžių prieš korupcijos apraiškas buvo kovojama, tai paskui pagrindinis tos antikorupcinės vėliavos nešėjas Vytautas Bakas tapo nebepriimtinas, jis išėjo iš valdančiosios daugumos.

– Lūžis įvyko sudarius koaliciją, visokių gražulių priėmimas į savo gretas reiškė, kad tampama tiesiogiai ar netiesiogiai jų bendrininkų ir principų nešiotoju. Tie, kas nenorėjo taikytis, kas norėjo tęsti pirminę liniją, jie tapo nebepageidaujami.

– Tai reputacinis smūgis ir pasitikėjimo praradimas vėl bus. Aišku, ne visai visuomenei svarbu korupcijos mažinimas arba kova prieš korupciją, tai atitinkamai visa visuomenė nereaguos. 2016 metais tai buvo vienas iš konkurencinių pranašumų, kuo valstiečiai pasižymėjo, kuo buvo gera kartu dirbti, nes matėsi, kad mes kartu dirbam mažindami korupcijos apraiškas, kovodami prieš valstybės lėšų švaistymą, didindami efektyvumą, tačiau kiek dabar likę tų rinkėjų, kuriems anuomet buvo svarbu gretose… Sakyčiau, nubyrėjimas jau buvo žymus jau anksčiau, kai buvo sėkmingai pradėta prieš mgbaltic’us ir kitus veikusius politinę sistemą, bet toliau ta kova ties Vytauto Bako tyrimu sustojo. Toliau tos veiklos, rekomendacijos, kurios buvo numatytos tyrime, jos kažkaip įgyvendinamos labai iš lėto, o kai kurios visiškai sustojusios.

– Šiai istorijai plėtotis yra per mažai laiko. Iki Seimo rinkimų per mažai laiko priimti svarbius sprendimus ir politinės valios gali būti per mažai. Jeigu su Jaroslavu Narkevič jau anksčiau situacija buvo įkaitusi ir tas sprendimas brendo, bet net tada LLRA vadovybei jai užstojus nebuvo pasipriešinta. Jau tada nebuvo politinės valios eiti į konfliktą. Tai dabar, likus kažkur 20 savaičių iki rinkimų, laiko gali pristigti ir tai gali būti esminis faktorius.

– Be koalicijos pabaigti kadenciją – galimas scenarijus, tačiau tam reikia politinės valios ir drąsos, nes tai reiškia, kad valstybės lieka be Vyriausybės sudėtingu momentu arba bent jau be esminio Vyriausybės narių palaikymo. Tai klausimas, kaip į tai reaguotų opozicija. Galbūt opozicija galėtų konstruktyviai paremti mažumos Vyriausybę ikirinkiminiu laikotarpiu, tačiau dabartinėje situacijoje tai būtų išties sudėtingas sprendimas.

iš ziniuradijas.lt

Laidos įrašas „Kaip Jūs vertinate istoriją dėl ministro J. Narkevičiaus namo rekonstrukcijos?“ radijo stoties interneto svetainėje. Mano pasisakymas – nuo 44:30 iki 51:00.

Apie medžioklės lankais įteisinimą – lrytas.lt

Iš lrytas.lt žurnalisto Tado Ignatavičiaus sulaukiau klausimo, kaip vertinu Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos sprendimą įteisinti medžioklę lankais. Mano atsakymas:

Aplinkos ministro bandymas įteisinti medžioklę lankais ir švelninti kitus medžioklės ribojimų šiurkščiai kertasi su pagrindinėmis žaliųjų judėjimo idėjomis – pagarba gamtai, gyvosios gamtos tausojimu, humanišku elgesiu su gyvūnais.

Toks sprendimas sudaro galimybę oponentams tęsti aštrią kritiką dėl LVŽS vykdomos aplinkosaugos politikos. Galima prisiminti ginčus dėl didinamų miško kirtimų, šiukšlių deginimo ir kitų didelį rezonansą visuomenėje sukėlusių politinių sprendimų. Jeigu iki šiol buvo galima rasti racionalių argumentų tiems sprendimams (pavyzdžiui, šalies ūkis, darbo vietos ir pan.), tai pataikavimas vien medžiotojų azartui jau yra visiškai kito – emocinio – lygio sprendimas ir tai sukelia esminę abejonę, ar LVŽS rinkimų kampanijos pažadai puoselėti žaliąsias idėjas buvo tik bukas melas?

Kad šį atvejį rimtai vertina ir suvokia jo strateginę grėsmę LVŽS lyderiai, rodo jų greita reakcija – tiek sąjungos pirmininkas, tiek Vyriausybės vadovas nedelsdami ėmėsi priemonių stabdyti tokių idėjų įgyvendinimą. Ir nors trumpalaikis skandalo poveikis gali būti nežymus, tačiau ilgu laikotarpiu jis kuria labai pavojingą LVŽS „Achilo kulną“, kurį oponentai tikrai išnaudos Seimo rinkimų kampanijoje.

Tai, kad sprendimas atšauktas, leidžia LVŽS „lokalizuoti“ patirtą reputacinę žalą, susieti ją su atskira interesų grupe ir jos gynėjais partijoje, tačiau panašu, kad ministras nusiteikęs medžioklės ribojimų švelninimo politiką tęsti toliau, kas reiškia, kad oponentams ši erdvė išliks perspektyvia tema kritikai plėtoti.

iš lrytas.lt

Nuomonė panaudota publikacijoje „Pašauto žvėries kailyje atsidūręs K. Mažeika: kraujuoja, bet postą gali išsaugoti“ interneto naujienų portale lrytas.lt.

Apie koronaviruso ir politikų komunikaciją – diena.lt

Iš „Kauno dienos“ žurnalistės Aušros Lėkos sulaukiau klausimo: „Paskaičiau jūsų skelbiamus patarimus, kokia turi būti komunikacija krizių metu. O gal galėtumėte pakomentuoti, kaip tai Lietuvoje atrodo praktiškai – kokie “koronakomunikacijos” pliusai ir minusai?

Pirma, visos krizės yra apie žalą kažkam. Todėl ir ši – tai žala visuomenei, atskiroms grupėms ir kažkam asmeniškai. Žala neišvengiama ir ji bus. Todėl visas krizės valdymas (ir jo dalis – komunikacija) yra apie tos žalos mažinimą. Ji neišvengiama. Klausimas – kurios dalies (ir kam tenkančios) sugebėsim išvengti?

Antra, komunikacija yra tik bendros vadybos dalis. Komunikacijai labai lengva suversti visą kaltę, nes ji “kraštinė” ir geriausiai matoma. Tuo metu realybėje krizės valdymo pagrindas – vadyba. Komunikacija yra svarbi tik operatyviai ir efektyviai perduodant informaciją visoms susijusioms grupėms. “Koronaviruso” atveju susijusi visa visuomenė, todėl būtent dėl to šios krizės atveju komunikacija yra santykinai svarbesnė, nei konkrečių situacijų krizių valdyme. Jos svarbą didina ir tai, jog žala gresia iš esmės visiems visuomenės nariams asmeniškai, todėl būtina valdyti masių psichologijos procesus (pavyzdžiui, išlaikant balansą tarp dėmesio, susitelkimo ir neleidžiant jam virsti į paniką), o tam geriausiai tinka komunikacijos įrankiai.

Trečia, dėl objektyvių priežasčių virusas Lietuvą pasiekė apytiksliai po 4-6 savaičių nuo esminio protrūkio Kinijoje. Lietuva viena pirmųjų priėmė svarbius vadybinius sprendimus (apribojo judėjimą, įvedė potencialių pacientų stebėseną ir pan.), todėl esminiai vietiniai protrūkiai fiksuojami tik dabar, t.y. praėjus beveik dviems mėnesiams nuo pirmųjų rimtų signalų. Šie du mėnesiai tapo apsaugine pagalve, kuri leido tiek pasiruošti vadybines priemones (klystant ir išradinėjant dviračius, bet pasiruošti). Panašiai ėjosi ir komunikacijai. Iš pradžių buvo siekiama pavojų nuvertinti ir rodyti neva visapusišką pasiruošimą. Vėliau pradėtos pripažinti klaidos ir jos taisomos. Pasitaikė krizės valdytojų bandymų manipuliuoti informacija ir situaciją spalvinti rožinėmis spalvomis, tačiau realybė greitai tokius bandymus sutalžė į šipulius. Dabar jau žengiama atvirumo didinimo keliu.

Ketvirta, krizei valdyti buvo pasitelkti SAM ir VRM ištekliai, tačiau pasirodė, kad jie nepasiruošę – tiek vadybiniai, tiek komunikaciniai įgūdžiai atitinka klasikinį biurokratinį požiūrį “nieko nedarysiu ir praeis”. Iš jo kyla itin ydinga komunikacijos strategija “nutylėti” ir “riboti informaciją”. Paradoksas, tačiau tokioje nacionalinės krizės situacijoje tik maksimalus skaidrumas leidžia išlaikyti visuomenės pasitikėjimą. Tuo metu dabar informacija ribojama, ją bandoma “apipavidalinti” sau naudinga kryptimi, ji teikiama pasirinktinai tik daliai žiniasklaidos priemonių. Kai krizės situacijoje krizės valdymo komunikacija iš esmės turi remtis naujienų agentūros darbo principu – sausi patikrinti faktai kiek įmanoma operatyviau.

Penkta, akivaizdu, kad tiek krizės vadyba, tiek ir jos komunikacija yra kuriama nuo nulio, o ne naudojamasi iš anksto paruoštais planais ir ruošiniais. Pavyzdžiui, JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų ekspertai jau pora dešimtmečių vysto Krizių ir nenumatytų situacijų rizikos komunikacijos modelį (CERC, Crisis & Emergency Risk Communication), kurio išsamus vadovas yra atviras naudoti visiems, patekusiems į nenumatytą situaciją. Modelyje skiriami 5 etapai, o kiekvienam iš jų numatytos gana skirtingi komunikacijos uždaviniai.

Pavyzdžiui, pagal CERC šiuo metu esame 3 krizės etape, jame dėmesys turi būti skiriamas tokiems 6 uždaviniams:
1) Plėsti ir tikslinti visuomenės žinių lygį;
2) Supažindinti su pamatiniais klausimais ir iššūkiais;
3) Skatinti ir plėsti paramą reagavimo veiksmams ir paramos iniciatyvoms;
4) Remtis paveiktų visuomenės grupių reakcija ir tikslinti bei atsakyti į nesusipratimus bei gandus;
5) Tęsti ir kartoti asmeninio pasiruošimo ir elgsenos bei reagavimo svarbą;
6) Sudaryti sąlygas ir skatinti visuomenės narius priiminėti sąmoningus sprendimus, paremtus rizikos/prasmės suvokimu.

Kiekviena iš šių rekomendacijų turi virsti atskirų priemonių planu, kuriame turi būti atsakyti šie klausimai: 1) kam būtina perduoti informaciją (tikslinės grupės); kokiomis priemonėmis informacija garantuotai pasieks numatytus gyventojus (komunikacijos kanalai); kokia naudojama išraiškos forma, kuri tinkama atitinkamai gyventojų grupei (žinių forma); koks autoritetas neša šią žinią (nešėjas); kaip bus užtikrinama, kad žinia atitinkamą gyventojų grupę pasieks pakankamai dažnai ir bus priimta (kalendorius).

Tai nėra paprasta tinkamai įgyvendinti ir įprastu metu, todėl nuosekliai įgyvendinti tokius planus dabar – itin sudėtingas profesinis iššūkis. Pavyzdžiui, kaip dabar greitai “pravesti” viešuosius pirkimus žiniasklaidos plotų ir eterio rezervavimui valstybinei informacijai? Tačiau šių pasiruošimo darbų neatlikus ramiu laikotarpiu – dabar tai krizių situacijos užduotis ir prievolė. Tam reikia daug darbo rankų ir patyrusių protų, todėl jau senokai laikas pasitelkti visų ministerijų ir kitų centrinių įstaigų ryšių su visuomene ir net šakinius specialistus, pradėti skirstyti užduotis ir atsakomybę.

Šešta, baigdamas pasikartosiu, kad pagrindinis krizės valdytojų uždavinys – žalos mažinimas. Todėl net ir šiandien nėra vėlu pradėti dirbti tinkamai ir pagal geriausias rekomendacijas. Nes šiandien neatlikus būtinų darbų rytoj žala jau bus didesnė. Ir priešingai – sudarę sąlygas ir užtikrinę, kad visi gyventojai deramai suvoks medikų rekomendacijas, žiūrėk, ir priartėsim prie tikslo, kad niekam nepritrūks nei ligoninių vietų, nei gydytojų, nei specialios medicininės įrangos. O tai – kuo mažesni visuomenės nuostoliai – ir būtų krizės valdytojų darbo sėkmė.

O gal galite dar duoti vieną patarimą politikams: ką jiems dabar daryti? Ar geriau patylėti, jei neturi ką pasakyti, ar aktyviai reikštis bent jau mokant, kaip pasiūti apsauginę kaukę? ? Kaip politikams rasti savo vietą koronokomunikacijoje, jei net prezidentui tai sunkiai sekėsi? ?

Dėl patarimų politikams – pradėčiau nuo to, kad politikams labiausiai reikėtų vengti “štampų” kaip kad “susitelkime”, “visi kartu”, “iššūkių metas” ir pan. Viso to pakankamai daug sklinda iš krizės valdymo centro, todėl šių minčių kartojimas yra tik aidas, kuris viešoje erdvėje šiuo metu nesusilauks jokio dėmesio. Panaši bėda ir su neargumentuota kritika – “valdantieji nesugeba”, “nesuvaldė” ir pan. Kritika dabar prasminga tik tada, jeigu kartu teikiamas ir sprendimo būdas, geresnio veikimo pavyzdys.

Tuo pat metu politikams šis laikotarpis yra puikus metas rodyti tiek savo kūrybiškumą, tiek sugebėjimą vesti į priekį. Politinės partijos turi didelę organizacinę struktūrą, kurią gali išnaudoti įvairioms su krizės valdymu susijusioms funkcijoms. Jeigu partija neturi gerų idėjų, tai visada galima savo ištekliais prisijungti prie kurios nors prasmingos visuomeninės iniciatyvos – padėti senoliams, atvežti jiems maistą, užsiimti visuomenės švietimu ir pan. Tačiau aktyvios ir išteklių pakankamai turinčios politinės jėgos krizės situaciją tiesiog privalo išnaudoti rodydamos savo lyderystę ir gebėjimus – kurti visuomenines iniciatyvas, jas plėtoti, įtraukti kuo daugiau piliečių, konstruktyviai padėti mažinti krizės pavojus ir žalą. Tokios iniciatyvos (tik neprimityviai reklaminės), kurios sutelktų ir padėtų didelei visuomenės daliai, būtų puiki įžanga į rudens rinkimų kampaniją.

iš diena.lt

Dalis šių atsakymų pasirodė publikacijoje „Koronakomunikacija: kaip telkti, o ne pykdyti“ interneto naujienų portale diena.lt.

« Older posts