XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 1 of 79)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

Nuotolinio ne(si)mokymo chaltūra – proga ministrui ir komandai atsistatydinti

Mokslo metai prasideda už 10 dienų. Vakar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pristatė „Nuotolinio mokymo(si) / ugdymo(si) vadovą“ (visas dokumentas – čia), kuriame pateiktos rekomendacijos tokiais sudėtingais klausimais kaip ugdymo organizavimas, mokymo, mokymosi ir vertinimo praktika, infrastruktūra, virtualioji mokymosi aplinka / įrankiai, skaitmeninis ugdymo turinys, profesinis tobulinimas(is), kokybės užtikrinimas, personalo ir mokinių gerovė, bendradarbiavimas ir tinklaveika.

Tam, kam mokyklos ir jų bendruomenės turėjo laiko nuo birželio pradžios (realiai – ir didelę dalį gegužės), dabar paliekama vos dešimt dienų. Suprantama, jog visos rekomendacijos ir tvarkos bus nagrinėjamos ir diegiamos (tų, kurie bent kažką suspės) skubos ir klaidų tvarka. Už tai visa atsakomybė tenka ministerijai, kuri nepateisinamai vėluoja diegti esminius ugdymo proceso pokyčius.

Atsakomybė ministerijai tenka ne tik moralinė, bet ir teisinė . Vyriausybės dar birželio 10 dieną savo pasitarime nusprendė (protokolo Nr. 28, 1 klausimas) patvirtinti „Covid-19 valdymo strategijos įgyvendinimo priemonių planą“. Šio plano 4.5. punktas aiškiai nurodo priemones, kurios turėjo būti įgyvendintos pasiruošiant nuotoliniam ugdymui rudenį.

Galiu tik priminti, kad iki šiol…

… ministerija nėra parengusi centralizuoto ir atviros prieigos nuotolinio mokymo TURINIO.

… ministerija nėra parengusi nuotolinio mokymo METODIKŲ mokytojams, nėra aišku, kaip jas turės vykdyti ir patys mokiniai (su tėvų pagalba).

… ministerija nėra paruošusi (apmokiusi) MOKYTOJŲ ir MOKINIŲ (bei jų tėvų) dirbti nuotoliniu būdu.

… ministerija nėra pateikusi pakankamai techninės ir programinės įrangos MOKYTOJAMS ir MOKINIAMS dirbti nuotoliniu būdu.

Kiek tam skirta papildomų lėšų, kad būtų pasitelktos visos įmanomos edukologų ir ne tik pajėgos? Klausimas – retorinis… Tuo pat metu Vyriausybė yra skyrusi šimtus milijonų eurų įvairiems nereikalingiems ir beprasmiams statybos darbams – t.y. mokyklų betonui. Ką jau kalbėti apie tomaševskių lygio sprendimus, kai korupciniais sprendimais Covid-19 pretekstu vėlgi šimtai tūkstančių ir milijonai eurų skiriama asmeninių ministrų asmeninių kelių asfaltavimui.

Visa tai yra tiesioginė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovų komandos atsakomybė. Ir proga atsistatydinti.

Ministerijos paskelbtame nuotolinio mokymo(si) vadove deklaruojama, kad vienintelis pradinukų tėvų rūpestis – emocinio mokymosi fono sukūrimas. Tuo metu visiškai ignoruojama, kad būtent tėvams tenka pareiga rūpintis visa nuotolinio mokymo technine baze, jos priežiūra ir problemų valdymu. Akivaizdu, kad daugelis Lietuvos tėvų tam ne tik neturi tinkamų kompetencijų, bet dažnai (įvertinant aukštus techninius reikalavimus siūlomoms mokymo priemonėms) ir finansinių išteklių.

Atskira visiškai ignoruojama nuotolinio mokymo(si) problema – saugaus interneto principų laikymasis. Pavyzdžiui, daugelis saugaus interneto programų aiškiai draudžia jaunesniems nei 13 metų vaikams kurti socialinių tinklų ar kitų platformų paskyras ir leisti jomis laisvai naudotis. Tuo metu pagal ministerijos rekomendaciją tokios paskyros „Google“ (Classroom) arba „Microsoft“ (Teams) platformose turėtų būti sukurtos jau net pradinukams (~6-7 metai) ir jiems būtų suteikta prieiga naudotis neribotai! Kaip daugelis Lietuvos mokyklų sukontroliuos, ką veikia pradinukai (bijau pagalvot ir apie vyresniųjų „galimybes“) su tomis paskyromis? Kokį turinį siuntinėjasi tarpusavyje? Kieno ištekliais ir kieno darbo valandomis bus vykdoma ši priežiūra? Galų gale – kurios mokyklos tam turi bent teorinę kompetenciją? O juk kiekvienoje klasėje turime gabių vaikų, kurie šią galimybę greitai atras ir išnaudos bet kam, bet tik ne mokymuisi.

Deja, bet tenka konstatuoti, kad per tris vasaros mėnesiu pagrindinė už švietimą atsakinga ministerija iš esmės tik imitavo procesą ir mokiniai (bei jų tėvai) rudenį turės grįžti į balandžio ir gegužės mėnesio chaosą, kuriame galios tik bazinė taisyklė – „Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“.

Ir būtent dėl to – dėl sužlugdytos galimybės ramiai pasiruošti nuotoliniam mokymuisi – ministras Algirdas Monkevičius su visa komanda turi atsistatydinti.

Tiesiog priminsiu – ministerijos VAKAR pristatytame Vadove pateiktos rekomendacijos dėl nuotolinio mokymo/ugdymo: (a) organizavimo, (b) mokymo, (c) mokymosi, (c) vertinimo, (d) infrastruktūros, (e) virtualios mokymo aplinkos, (f) įrankių, (g) ugdymo turinio, (h) profesinio tobulinimosi, (i) kokybės užtikrinimo, (j) personalo gerovės, (k) mokinių gerovės, (l) bendradarbiavimo, (m) tinklaveikos.

Liko 10 dienų.

Komentaras skelbtas interneto portale lrt.lt.

Kaip įveiksime melą apie skiepus?

„Baltijos tyrimai“ birželio 5-8 dienomis CAWI metodu apklausė 539 gyventojus. Paskelbti rezultatai prilygo mažai informacinei bombai, nes paaiškėjo, kad mažiau nei pusė (47%) piliečių tiki mokslu ir skiepysis nuo koronaviruso, kai skiepai bus sukurti ir nebus nuspręsta taikyti priverstinio vakcinavimo. Šios reprezentatyvios 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausos rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinių punktų. Tai reiškia, kad net optimistiškiausiu atveju už skiepijimą – vos kas antras gyventojas.

Galima būtų guostis, kad kategoriškai prieš skiepus nusistatę 14% gyventojų (jie pasirinko atsakymą „Tikrai nesiskiepysiu“). Kas ketvirtas atsakęs (24%) rinkosi atsakymą „Greičiau nesiskiepys“, o 15% respondentų nežinojo arba negalėjo atsakyti.

Tokie apklausos rezultatai atskleidžia, kad pastaruosius 3 mėnesius vykdyta aktyvi visuomenės informavimo ir švietimo kampanija buvo neefektyvi ir nepasiekė labai didelės dalies piliečių. Piliečiai ne tik netiki viešai skelbiamais mokslo argumentais, tačiau ir atvirai abejoja valstybės viešai teikiama informacija, jos patikimumu.

Ar tai naujas reiškinys?

Situaciją galime palyginti su 2012 metais bendrovės „Spinter tyrimai“ portalo „Delfi“ daryta apklausa. Tuomet visoje Lietuvoje 75 atrankiniuose taškuose buvo apklausti 1009 respondentai. Aiškiai teigiamą nuomonę apie skiepus tuomet turėjo 34,4 proc. tyrimo dalyvių (rezultatų paklaida 3,1 procentinio punkto). Turintys abejonių skiepų nauda išsiskyrė: dėl efektyvumo – 28,9 proc., dėl per didelio pašalinio poveikio – 8,3 proc. Kategoriškai prieš skiepus buvo nusistatę 15,6 proc. tyrimo dalyvių, o nežinojo ir negalėjo atsakyti 12,8 proc.

Kaip matyti iš palyginamojo grafiko – šiandien turime akivaizdžiai mažesnę nedvejojančių skiepų šalininkų grupę. Nors kategoriškų priešininkų ir neturinčiųjų nuomonės grupės iš esmės išliko stabilios, tačiau ankstesni skiepų rėmėjai tapo dvejojančiais skiepų klausimu.

Kas skleidžia dezinformaciją ir kaip į tai siūlo reaguoti ES?

Toks rezultatas nėra atsitiktinis. Tai yra nuoseklių ir tikslingų dezinformacijos kampanijų pasekmė. Įvairūs su tikrove nieko bendra neturintys pasakojimai (naratyvai ir legendos) buvo tiražuojamos įvairių įtakos grupių, kurios siejamos su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika.

Gegužės 20 dieną Europos išorės veiksmų tarnyba (angl. EEAS), kartais vadinama „ES užsienio reikalų ministerija“, paskelbė specialiąją ataskaitą apie dezinformaciją Covid-19 temomis. Ataskaitoje fiksuoti sistemingi oficialių Rusijos ir Kinijos pareigūnų bei institucijų veiksmai, kurie orientuoti į klaidinančios ir melagingos informacijos sklaidą visame pasaulyje, įskaitant ir Europos Sąjungos informacinę erdvę. Lietuvos atveju, žinoma, didžiausią poveikį darė rusų kalba informaciją skleidžiančių žiniasklaidos priemonių veikla – tai seniai žinoma problema, prieš kurią Lietuva kol kas neranda efektyvių ilgalaikių priešnuodžių. Naujiena, kuri turėtų atkreipti dėmesį – tai įvairių socialinių tinklų lyderių veikla, kai jau lietuvių kalba iš esmės buvo tiražuojami Kremliuje sukurti melagingi pasakojimai, toliau plėtojamos įvairios anti-vakcinavimo sąmokslo teorijos.

Neilgai trukus, jau birželio 10 dieną Europos Komisija paskelbė komunikatą „Suvaldyti COVID-19 dezinformaciją – Teisingai suvokti faktus“. Jame ne tik įvardinti pagrindiniai iššūkiai, kuriuos ES turi įveikti kovodama prieš dezinformaciją, bet dar svarbiau – nurodytos priemonės, kurių jau artimiausiu metu imsis ES institucijos. Pirma, tai strateginės komunikacijos pajėgumų stiprinimas, kas leis adekvačiau reaguoti į naujus infodemiją sukėlusios dezinformacijos iššūkius. Antra, glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas dalinantis vykdomais tyrimais ir gautomis įžvalgomis, ypač – įvairių rinkimų kontekste. Trečia, tai tarptautinio bendradarbiavimo kovojant prieš dezinformaciją plėtra, įtraukiant tiek ne ES valstybes, tiek ir aktyviau išnaudojant įvairias tarptautines organizacijas. Ketvirta, tai skaidrumo reikalavimų didinimas įvairioms internete veikiančioms socialinių tinklų platformoms, kas leis sistemiškai užkardyti dezinformacijos sklaidos veiksmus dar ankstyvose stadijose, o taip pat stiprins įvairių faktų tikrinimo komandų, tyrėjų funkcijas. Penkta, specialus dėmesys bus skirtas saviraiškos laisvės užtikrinimui ir demokratiškai pliuralizmo diskusijai, kurioje ypatinga rolė tenka etiškai ir nepriklausomai žiniasklaidai. Šešta, tai piliečių švietimas, supažindinant su dezinformacijos procesais ir jų daroma žala, įgalinant patiems gauti objektyvią mokslu pagrįstą informaciją. Septinta, ES atskirą veiklos lauką išskiria kovoje prieš įvairius „stebuklingus“ gydymo metodus ar priemones, kurios yra tiesioginis vartotojų mulkinimas.

Ar ką nors iš šių priemonių planuoja Lietuva?

Akivaizdu, kad nuolatinės kasdienės Vyriausybės atstovų spaudos konferencijos išnaudojo savo pozityvo potencialą. Pasitikėjimą jomis pakirto dabar jau net Viešųjų pirkimo tarnybos įvertintas melas, kai viešai skelbti pareiškimai apie „tinkamą pasirengimą krizei“ iš esmės sutrukdė sveikatos priežiūros ir kitoms įstaigoms laiku reaguoti į iškilusią grėsmę. Atitinkamas pasitikėjimo lūžis įvyko ir daugelio piliečių vertinimuose, nes jeigu meluojama apie pasiruošimą , tai panašiai negalima pasitikėti ir kitomis teikiamomis kovos prieš virusą priemonėmis? Ir tyrimas situaciją puikiai iliustruoja – žmonės ruošiasi patys kovoti, valstybės pagalbos nei laukia, nei planuoja ja naudotis…

Birželio 4 dieną Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondas paskelbė apie socialinės informacinės kampanijos projektų finansavimo konkursą. Juo siekiama užtikrinti kuo platesnę objektyvios informacijos sklaidą apie koronaviruso infekcijos (COVID-19) plitimo suvaldymą šalyje. Šiai informacinei kampanijai skirta 0,5 mln. eurų iš 2020 metų fondo lėšų.

Nors teoriškai toks konkursas galėtų padėti kovoti prieš dezinformaciją, tačiau jau jo sąlygose numatyti esminiai trukdžiai efektyviai komunikacijai. Paskelbtose sąlygose visa skirta lėšų suma jau „padalinta“ atskirų rūšių žiniasklaidos formoms visiškai to nesiejant su komunikacijos tikslais. O jeigu šie pinigai skiriami kaip „kompensacija už karantiną“, tai tikėtis konkrečių kovos prieš dezinformaciją rezultatų nėra jokio pagrindo.

Kita panaši iniciatyva paskelbta dar balandžio pradžioje, kai Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas paskelbė, jog parama žiniasklaidai bus skirstoma tiesiogiai per Vyriausybės kanceliariją ir kai kurias atskiras ministerijas, įgyvendinant „skubų integruotos komunikacijos ir viešųjų ryšių paslaugų pirkimą“.

Tokie ad hoc „skubūs rėmimai“ rezultatų nedavė – ir tai fiksuojama jau minėtuose „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatuose. Dar svarbiau, jog tokios vienkartinės finansinės injekcijos nesprendžia sisteminių dezinformacijos plitimo priežasčių. Laikinos reklamos kampanijos gali laikinai atsverti nuolatinį dezinformacijos srautą, tačiau dėl savo neefektyvumo ne tik nepasiekia šio tikslo, bet netgi tampa tam tikra priklausomybės forma, kai kampanijai pasibaigus žiniasklaidos priemonės nebetenka motyvacijos atitinkama tematika domėtis be išorinio finansinio atlygio.

Tačiau problema ne tik ribotas Vyriausybės priemonių kovojant prieš dezinformaciją arsenalas. Pavyzdžiui, gegužės 22 dieną Lietuvos mokslo taryba paskelbė atrinkusi 29 mokslininkų grupes, kurios iki 2020 metų pabaigos kurs ir siūlys sprendimus dėl COVID-19 pandemijos padarinių. Deja, tačiau nei vienas tyrimas nėra susijęs su dezinformacijos poveikiu Lietuvos visuomenei. Todėl ir mokslo tyrimų srityje neturime aiškaus veiksmų plano – kaip Lietuva ruošiasi ir kaip kovos su jau padaryta (tą rodo minėto tyrimo rezultatai) žala visuomenei?

Stebina ir kovai prieš dezinformacijai skiriamų lėšų sumos. Pavyzdžiui, apie 2 mln. €, skirti mokslo tyrimams kovai prieš pandemijos žalą, tėra 0,04% iš visų 5 mlrd. €, numatytų koronaviruso padarinių likvidavimui Lietuvoje. Jau minėto fondo viešinimo kampanijai Finansų ministerijos skirti papildomi 0,5 mln. € iš valstybės biudžeto yra vos 0,004% patvirtinto 2020 metų valstybės biudžeto dalis. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu iš ES žadamos naujojo laikotarpio finansinės dalies Lietuvai (apie 6,3 mlrd. €) statybų sektoriui planuojama apie 48% lėšų ir tai vadinama „Lietuvos ateities ekonomikos DNR“.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš ES reagavimo į dezinformacijos atakas?

Apie dezinformacijos žalą ES pradėjo diskutuoti netrukus po hibridinių Kremliaus operacijų Ukrainoje – dar 2015 metais įkurtas specialus EEAS padalinys, vėliau išplėstos dezinformacijos stebėsenos pajėgos, pradėta nuosekliai kaupti ir analizuoti priešiška informacija tiek valstybių narių, tiek ir kaimyninių valstybių informacinėse erdvėse.

Paradoksas, kad pagrindinės kovos prieš dezinformaciją „variklis“ yra Kremliaus veiksmų žalą tiesiogiai patiriančios Rytų Europos valstybės – mūsų kaimynai Latvija, Estija, Lenkija, taip pat Slovakija, Čekija, Rumunija. Tarp jų Lietuvos diplomatai (ar jau kaip ES institucijų darbuotojai) dažnai minimi kaip vieni aktyviausių pokyčių ir naujovių diegėjai (o neretai ir vieni iš autorių). Deja, tačiau mūsų atstovams užsienyje įtikinėti sekasi lengviau, negu įveikti barjerus Lietuvos biurokratinėje mašinoje.

Atskirų pasakojimų plėtros stebėsena ES institucijoms leido ir leidžia reaguoti maksimaliai sparčiai. Pavyzdžiui, vasario-kovo mėnesiais fiksavus Rusijos ir Kinijos pastangas sumenkinti bendrą ES valstybių kovą prieš viruso žalą, buvo pradėta aktyvi informacinė kampanija, kurios metu faktais pagrįstas ES indėlis, valstybių narių tarpusavio pagalbos mastas, paneigti dažniausiai fiktyviai parodomieji ir net priešiški ar žalingi Rusijos ir/ar Kinijos „dovanų paketai“. Į šią iniciatyvą aktyviai įsitraukė aukščiausi Europos vadovai, o viena dažniausiai matomų temos lyderių tapo pati Europos Komisijos vadovė – Ursula von der Leyen.

Jau minėtas EK komunikatas yra pavyzdys, jog ES institucijų pajėgos sugeba greitai persigrupuoti ir dėmesį sutelkti į akivaizdžius iššūkius. Tai geras pavyzdys, kad ir Lietuvoje Vyriausybės komanda ir šakinių ministerijų specialistai gali ir turi parengti atitinkamą veiksmų planą Lietuvai (juo labiau, kad bent viena ministerija puikiai žino, kas jame turi būti). Šis planas ne tik turi būti adekvatus ir orientuotas į aiškius visuomenės narių nuomonės pokyčius, o ir turėti labai konkretų ir pakankamą finansinį užnugarį. Juk būtent visuomenės nuomonės kaita – infodemija – yra tas socialinis reiškinys, kuris gali lemti esmines prasidėjusios ilgalaikės kovos prieš COVID-19 klaidas.

Komentaras paskelbtas portale www.delfi.lt.

Apie koronaviruso ir politikų komunikaciją – diena.lt

Iš „Kauno dienos“ žurnalistės Aušros Lėkos sulaukiau klausimo: „Paskaičiau jūsų skelbiamus patarimus, kokia turi būti komunikacija krizių metu. O gal galėtumėte pakomentuoti, kaip tai Lietuvoje atrodo praktiškai – kokie “koronakomunikacijos” pliusai ir minusai?

Pirma, visos krizės yra apie žalą kažkam. Todėl ir ši – tai žala visuomenei, atskiroms grupėms ir kažkam asmeniškai. Žala neišvengiama ir ji bus. Todėl visas krizės valdymas (ir jo dalis – komunikacija) yra apie tos žalos mažinimą. Ji neišvengiama. Klausimas – kurios dalies (ir kam tenkančios) sugebėsim išvengti?

Antra, komunikacija yra tik bendros vadybos dalis. Komunikacijai labai lengva suversti visą kaltę, nes ji “kraštinė” ir geriausiai matoma. Tuo metu realybėje krizės valdymo pagrindas – vadyba. Komunikacija yra svarbi tik operatyviai ir efektyviai perduodant informaciją visoms susijusioms grupėms. “Koronaviruso” atveju susijusi visa visuomenė, todėl būtent dėl to šios krizės atveju komunikacija yra santykinai svarbesnė, nei konkrečių situacijų krizių valdyme. Jos svarbą didina ir tai, jog žala gresia iš esmės visiems visuomenės nariams asmeniškai, todėl būtina valdyti masių psichologijos procesus (pavyzdžiui, išlaikant balansą tarp dėmesio, susitelkimo ir neleidžiant jam virsti į paniką), o tam geriausiai tinka komunikacijos įrankiai.

Trečia, dėl objektyvių priežasčių virusas Lietuvą pasiekė apytiksliai po 4-6 savaičių nuo esminio protrūkio Kinijoje. Lietuva viena pirmųjų priėmė svarbius vadybinius sprendimus (apribojo judėjimą, įvedė potencialių pacientų stebėseną ir pan.), todėl esminiai vietiniai protrūkiai fiksuojami tik dabar, t.y. praėjus beveik dviems mėnesiams nuo pirmųjų rimtų signalų. Šie du mėnesiai tapo apsaugine pagalve, kuri leido tiek pasiruošti vadybines priemones (klystant ir išradinėjant dviračius, bet pasiruošti). Panašiai ėjosi ir komunikacijai. Iš pradžių buvo siekiama pavojų nuvertinti ir rodyti neva visapusišką pasiruošimą. Vėliau pradėtos pripažinti klaidos ir jos taisomos. Pasitaikė krizės valdytojų bandymų manipuliuoti informacija ir situaciją spalvinti rožinėmis spalvomis, tačiau realybė greitai tokius bandymus sutalžė į šipulius. Dabar jau žengiama atvirumo didinimo keliu.

Ketvirta, krizei valdyti buvo pasitelkti SAM ir VRM ištekliai, tačiau pasirodė, kad jie nepasiruošę – tiek vadybiniai, tiek komunikaciniai įgūdžiai atitinka klasikinį biurokratinį požiūrį “nieko nedarysiu ir praeis”. Iš jo kyla itin ydinga komunikacijos strategija “nutylėti” ir “riboti informaciją”. Paradoksas, tačiau tokioje nacionalinės krizės situacijoje tik maksimalus skaidrumas leidžia išlaikyti visuomenės pasitikėjimą. Tuo metu dabar informacija ribojama, ją bandoma “apipavidalinti” sau naudinga kryptimi, ji teikiama pasirinktinai tik daliai žiniasklaidos priemonių. Kai krizės situacijoje krizės valdymo komunikacija iš esmės turi remtis naujienų agentūros darbo principu – sausi patikrinti faktai kiek įmanoma operatyviau.

Penkta, akivaizdu, kad tiek krizės vadyba, tiek ir jos komunikacija yra kuriama nuo nulio, o ne naudojamasi iš anksto paruoštais planais ir ruošiniais. Pavyzdžiui, JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų ekspertai jau pora dešimtmečių vysto Krizių ir nenumatytų situacijų rizikos komunikacijos modelį (CERC, Crisis & Emergency Risk Communication), kurio išsamus vadovas yra atviras naudoti visiems, patekusiems į nenumatytą situaciją. Modelyje skiriami 5 etapai, o kiekvienam iš jų numatytos gana skirtingi komunikacijos uždaviniai.

Pavyzdžiui, pagal CERC šiuo metu esame 3 krizės etape, jame dėmesys turi būti skiriamas tokiems 6 uždaviniams:
1) Plėsti ir tikslinti visuomenės žinių lygį;
2) Supažindinti su pamatiniais klausimais ir iššūkiais;
3) Skatinti ir plėsti paramą reagavimo veiksmams ir paramos iniciatyvoms;
4) Remtis paveiktų visuomenės grupių reakcija ir tikslinti bei atsakyti į nesusipratimus bei gandus;
5) Tęsti ir kartoti asmeninio pasiruošimo ir elgsenos bei reagavimo svarbą;
6) Sudaryti sąlygas ir skatinti visuomenės narius priiminėti sąmoningus sprendimus, paremtus rizikos/prasmės suvokimu.

Kiekviena iš šių rekomendacijų turi virsti atskirų priemonių planu, kuriame turi būti atsakyti šie klausimai: 1) kam būtina perduoti informaciją (tikslinės grupės); kokiomis priemonėmis informacija garantuotai pasieks numatytus gyventojus (komunikacijos kanalai); kokia naudojama išraiškos forma, kuri tinkama atitinkamai gyventojų grupei (žinių forma); koks autoritetas neša šią žinią (nešėjas); kaip bus užtikrinama, kad žinia atitinkamą gyventojų grupę pasieks pakankamai dažnai ir bus priimta (kalendorius).

Tai nėra paprasta tinkamai įgyvendinti ir įprastu metu, todėl nuosekliai įgyvendinti tokius planus dabar – itin sudėtingas profesinis iššūkis. Pavyzdžiui, kaip dabar greitai “pravesti” viešuosius pirkimus žiniasklaidos plotų ir eterio rezervavimui valstybinei informacijai? Tačiau šių pasiruošimo darbų neatlikus ramiu laikotarpiu – dabar tai krizių situacijos užduotis ir prievolė. Tam reikia daug darbo rankų ir patyrusių protų, todėl jau senokai laikas pasitelkti visų ministerijų ir kitų centrinių įstaigų ryšių su visuomene ir net šakinius specialistus, pradėti skirstyti užduotis ir atsakomybę.

Šešta, baigdamas pasikartosiu, kad pagrindinis krizės valdytojų uždavinys – žalos mažinimas. Todėl net ir šiandien nėra vėlu pradėti dirbti tinkamai ir pagal geriausias rekomendacijas. Nes šiandien neatlikus būtinų darbų rytoj žala jau bus didesnė. Ir priešingai – sudarę sąlygas ir užtikrinę, kad visi gyventojai deramai suvoks medikų rekomendacijas, žiūrėk, ir priartėsim prie tikslo, kad niekam nepritrūks nei ligoninių vietų, nei gydytojų, nei specialios medicininės įrangos. O tai – kuo mažesni visuomenės nuostoliai – ir būtų krizės valdytojų darbo sėkmė.

O gal galite dar duoti vieną patarimą politikams: ką jiems dabar daryti? Ar geriau patylėti, jei neturi ką pasakyti, ar aktyviai reikštis bent jau mokant, kaip pasiūti apsauginę kaukę? ? Kaip politikams rasti savo vietą koronokomunikacijoje, jei net prezidentui tai sunkiai sekėsi? ?

Dėl patarimų politikams – pradėčiau nuo to, kad politikams labiausiai reikėtų vengti “štampų” kaip kad “susitelkime”, “visi kartu”, “iššūkių metas” ir pan. Viso to pakankamai daug sklinda iš krizės valdymo centro, todėl šių minčių kartojimas yra tik aidas, kuris viešoje erdvėje šiuo metu nesusilauks jokio dėmesio. Panaši bėda ir su neargumentuota kritika – “valdantieji nesugeba”, “nesuvaldė” ir pan. Kritika dabar prasminga tik tada, jeigu kartu teikiamas ir sprendimo būdas, geresnio veikimo pavyzdys.

Tuo pat metu politikams šis laikotarpis yra puikus metas rodyti tiek savo kūrybiškumą, tiek sugebėjimą vesti į priekį. Politinės partijos turi didelę organizacinę struktūrą, kurią gali išnaudoti įvairioms su krizės valdymu susijusioms funkcijoms. Jeigu partija neturi gerų idėjų, tai visada galima savo ištekliais prisijungti prie kurios nors prasmingos visuomeninės iniciatyvos – padėti senoliams, atvežti jiems maistą, užsiimti visuomenės švietimu ir pan. Tačiau aktyvios ir išteklių pakankamai turinčios politinės jėgos krizės situaciją tiesiog privalo išnaudoti rodydamos savo lyderystę ir gebėjimus – kurti visuomenines iniciatyvas, jas plėtoti, įtraukti kuo daugiau piliečių, konstruktyviai padėti mažinti krizės pavojus ir žalą. Tokios iniciatyvos (tik neprimityviai reklaminės), kurios sutelktų ir padėtų didelei visuomenės daliai, būtų puiki įžanga į rudens rinkimų kampaniją.

iš diena.lt

Dalis šių atsakymų pasirodė publikacijoje „Koronakomunikacija: kaip telkti, o ne pykdyti“ interneto naujienų portale diena.lt.

Legendinių Kauno „Žalgirio“ rungtynių sąrašas – kada, prieš ką ir dėl ko?

Gimiau 1980-aisiais, pačiame sovietinio režimo „žydėjime“, todėl dar pyplys galėjau mirgančiame spalvotame (cha!) televizoriuje matyti legendinio Kauno „Žalgirio“ rungtynes. Žinoma, tada negalėjau žinoti, ko vertos kurios rungtynės. Užtekdavo, kad „žaidžiam prieš CSKA“ 🙂

Dabar, kai Eurolygos sezonas, panašu, jau baigėsi, o karantino metu atsirado laiko mažiau degantiems hobiams, pabandžiau surinkti – kurių anų rungtynių įrašus galima rasti internete (torrent‘ais, YouTube ar kitur) ir kuo jos buvo svarbios. Todėl šis sąrašas (tikiuosi) palengva pildysis, o kam nepavyks rasti įrašų – rašykit, dalinsiuosi.

TSRS krepšinio čempionate Kauno „Žalgiris“ iki 1983-iųjų metų buvo laimėjęs tik 2 aukso (1947 ir 1951), trejus sidabro (1949, 1952, 1980) ir 7 bronzos (1953-1956, 1971, 1973, 1978) medalių komplektus.

1982: TSRS vs. JAV

Karštas TSRS ir JAV susikirtimas šaltojo karo (ir olimpiadų boikoto) fone

Pasaulio čempionato finalas, kuriame Arvydas Sabonis pirmą kartą žaidė už TSRS rinktinę prieš JAV.

Nors JAV studentai turėjo galimybę paskutiniu metimu laimėti, tačiau nepataikė ir TSRS laimėjo 95-94.

1983: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

A.Sabonis – vos 17-os tapęs pasaulio čempionas

Geriausi kauniečių laikai sovietiniame krepšinyje buvo po karo, todėl 7-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs pakilimas 1983-iaisiais virto realia aukso karštine. Ir jos simboliu tapo jaunasis Arvydas Sabonis – nors šių finalų prieš CSKA vaizdo įrašų kol kas nepavyko surasti, tačiau LRT archyvuose yra specialaus televizinio filmo „Aukso karštligė“ įrašas, kuriame keli tų laikų kadrai.

Pirmąsias rungtynes Maskvoje Žalgiris laimėjo, o antrąsias Kaune pralaimėjo, o lemiamas trečiąsias 1983 metų kovo 20-ąją pralaimėjo 77-79.

1984: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Laimėjo CSKA, vaizdo įrašų kol kas nepavyko surasti.

1985: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Pirmasis tikras Kauno „Žalgirio“ triumfas

Dvejos rungtynės – pirmosios laimėtos Maskvoje 86-71. Antrosios Kaune 77-75. Ir Žalgiris po 34 metų pertraukos tampa TSRS čempionais.

Kol kas pavyko rasti tik antrųjų rungtynių vaizdo įrašą.

1986: Kauno „Žalgiris“ vs. Zagrebo „Cibona“

A.Sabonio techninė po G.Krapiko techninės

Pirmą kartą „Žalgiris“ kovojo dėl Europos čempionų taurės – Europos lygio turnyre, kuriame kovėsi praėjusių metų Europos valstybių krepšinio čempionatų nugalėtojai.

Finale laimėjo „Cibona“ 94-82, tačiau daugiausia dėmesio susilaukė techninė, skirta Arvydui Saboniui už tai, kai jis vožtelėjo Gintaro Krapiko „įžeidėjui“. Žiūrint šių laikų akimis, tiek Krapiko, tiek Sabonio techninės buvo visiškai teisingos ir buvo už ką 😉

1986: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Laimėjo „Žalgiris“, įrašų kol kas nepavyko rasti.

1986: Kauno „Žalgiris“ vs. Ferro Carril Oeste

Rungtynės Argentinoje

Tarpkontinentinė taurė, nors tų metų sėkmė Lietuvoje gal net plačiau žinoma kaip „Viljamo Džonso taurė“.

Rugsėjo 14 d. Buenos Airėse laimėjo finale 87-78. Pusfinalyje 104-77 įveikta Zagrebo „Cibona“. Rungtynių įrašų kol kas nepavyko rasti, keletas kadrų – V.Mačiulio „Krepšinio pasaulyje“ įraše.

1986: TSRS vs. Jugoslavija

Draženo Petrovičiaus pastangų neužteko

Pasaulio čempionato pusfinalis, kuriame A.Sabonis surinko 25 taškus.

Nors likus 2 minutėms Jugoslavija pirmavo 9 taškais, o likus minutei – 6-iais, tačiau TSRS surengė kelias sėkmingas atakas ir ištraukė pratęsimą 85-85. O po jo jau ir laimėjo 91-90.

1986: TSRS vs. JAV

A.Sabonis šuolis ir dėjimas – vadovėliuose

Pasaulio čempionato finalas, kuriame JAV bandė atsirevanšuoti už pralaimėjimą 1982 metų pasaulio čempionate.

Arvydas Sabonis vėl galėjo išbandyti jėgas prieš būsimas NBA žvaigždes. Nors TSRS turėjo paskutinį metimą, bet nepataikė ir pralaimėjo 85-87.

1987: Kauno „Žalgiris“ vs. Zagrebo „Cibona“

„Žalgiris“ žaidė be A.Sabonio

Milane vykusiose „Interncontinental Cup“ varžybose (tos pačios, kaip ir laimėtas 1986-aisiais) „Žalgiris“ liko 8-as iš 8-ių komandų.

Įdomu tai, kad už „Žalgirį“ žaidė Šarūnas Marčiulionis (vienerios rungtynės buvo prieš JAV žvaigždes, kas tapo bilietu į NBA?). Radau rungtynių įrašą, kuriame po pratęsimo 116-113 pralaimėta „Cibonai“.

1987: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Paskutinė ryški sovietinė „Žalgirio“ pergalė

Finalą iš trijų rungtynių laimėjo „Žalgiris“, trečiosios rungtynės Kaune laimėtos 93-83.

Vėlesniuose TSRS čempionatuose – ir 1988-aisiais, ir 1989-aisiais „Žalgiris“ nusileido CSKA ir užėmė tik antrąsias vietas.

Kaip rungtynių metu konstatavo komentatorius, čempionų titulas leido „Žalgiriui“ reabilituotis po prasto pasirodymo tarptautiniuose turnyruose.

1988: Kauno „Žalgiris“ vs. Zagrebo „Cibona“

Varžybos Zagrebe

Europos čempionų taurės varžybos, grupės rungtynės, kurias Zagrebe laimėjo žalgiris 104-101.

Nors rastame vaizdo įraše rašoma, kad tai Lietuvos televizijos archyvas, tačiau įrašo kokybė – labai prasta. O kol kas LRT archyve jokių duomenų apie geresnį įrašą nėra.

1988: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Laimėjo CSKA, įrašų kol kas nepavyko rasti.

1988: TSRS vs. JAV

Įspūdinga centrų kova – A.Sabonis prieš D.Robinson

Olimpiados Seule krepšinio turnyro pusfininalis. Po 1980-ųjų olimpiados boikoto Maskvoje (JAV nedalyvavo) ir 1984-ųjų olimpiados boikoto Los Andžele (TSRS nedalyvavo) tai buvo pirmas rinktinių susidūrimas olimpiadose (ir vienintelis auksinio sovietinio laikotarpio krepšininkams iš Lietuvos).

Už TSRS rinktinę žaidė A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis.

1989: Kauno „Žalgiris“ vs. Vilniaus „Statyba“

Bene paskutinis Š.Marčiulionio sezonas Lietuvoje

Dvejų čempionato rungtynių, vykusių Kaune, įrašai. Abejas laimėjo „Žalgiris“: 103-94 ir 95-85.

Varžybos įdomios tuo, kad galima pamatyti žaidžiant daug jaunų vėliau gerai žinomų Lietuvos krepšininkų.

Pirmąsias Kaune 95-85 laimėjo „Žalgiris“. Antrąsias Vilniuje 103-94.

1989: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Laimėjo CSKA, įrašų kol kas nepavyko rasti.

Apie „Maxima“ reakciją į salmoneles parduodamoje mėsoje – lrytas.lt

Ryšių su visuomene ir komunikacijos ekspertai teigia, kad žinios apie užterštą mėsą tikrai nepakėlė pirkėjų nuotaikų penktadienio vakarą, be to, klausimai, susiję su mūsų sveikata, vartotojams yra ypač jautrūs.

„Daug kas priklauso ir nuo to, kur pirkėjai išgirdo apie tai žinią – per žiniasklaidą ar iš ligoninės skyriaus. Bet kokiu atveju, vartotojui tai yra neigiamas įspūdis, emocija.

Natūralu, kad visi produktų ir paslaugų kokybės arba nekokybės klausimai yra labai jautrūs, ypač susiję su sveikata. Jei tik skaitome apie tai naujienas – kyla apgailestavimo, gailesčio reakcija. Jei yra asmeninė žala ir konkretūs nuostoliai – emocija stipresnė, o reagavimas – ganėtinai kategoriškas“, – lrytas.lt kalbėjo ryšių su visuomene ekspertas Liutauras Ulevičius.

[..]

Savo ruožtu L.Ulevičius prisiminė Zolitūdės tragediją, kai 2013-aisiais Rygoje įgriuvo prekybos centro „Maxima“ stogas ir kur žuvo per pusšimtį žmonių.

„Žiūrint į „Maxima“ istoriją, ji turėjo daug įvairių problemų, buvo žūčių Rygoje. Žmonės kurį laiko boikotavo [šio tinklo parduotuves], o vėliau, po pusės metų, dar aktyviau pirko akcijines prekes. Daugelis dar turbūt nesame tokie sąmoningi, kad sugebėtume deramai ir ryžtingai reaguoti, boikotuoti nederamą elgesį. Įtariu, kad šitas atvejis dar nėra ta situacija, kai kiltų esminė žala, galinti padaryti ilgalaikį poveikį“, – aiškino ryšių su visuomene ekspertas.

[..]

Pasak L.Ulevičiaus, teigiama šioje situacijoje tai, kad tinklas reaguoja reaguoja į susidariusią situaciją, tačiau tai esą yra pavėluotas vartotojų apsaugos veiksmas.

„Pirminė situacija parodo, kad ir „Maxima“ galbūt ne viską spėjo padaryti laiku, nes, natūralu, ir „Maxima“ dydis lemia tai, kad nėra viskas labai paprasta ir lengvai išsprendžiama. Tačiau vartotojui tai nelabai rūpi, nes „Maximos“ reikalas užtikrinti visus procesus ir kad būtų laiku reaguojama. Taigi dabar reikia atsakyti į klausimą, ar buvo sureaguota laiku, ar ne. Būtent šis klausimas yra principinio pasitikėjimo prekės ženklu ir tinklu klausimas“, – aiškino L.Ulevičius.

iš lrytas.lt

Visa publikacija „Skandale dėl mėsos įvertino pirkėjų požiūrį į „Maximą“: pirko ir pirks“ – interneto naujienų portale lrytas.lt.

« Older posts