XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 2 of 194)

Rožinės PR sampratos laidotuvės

Svarbu! Tai mano skeptiška artimiausios ateities prognozė. Tai nereiškia, kad aš gresiantiems pokyčiams pritariu ar jie man patinka.

Gerais laikais galima daug pinigų skirti dalykams, kurie nėra lengvai pamatuojami ir žada tik įsivaizduojamą, spėjamą, numanomą naudą. Būtent tokiai išlaidų grupei dar visai neseniai buvo galima priskirti nemenką dalį įvairių komunikacijos sektoriaus „nice-to-have“ išlaidų.

Tokių „minkštųjų“ priemonių grupė buvo gausi ir ryšių su visuomene sektoriuje. Nuo organizacijų socialinės atsakomybės, kiekybiškai nevertinamų rėmimo ar labdaros projektų iki vidaus ar išorės komunikacijos iniciatyvų, kai nauda kiekybiškai nematuojama, o džiaugiamasi „padidėjusiu kolektyvo bendrumo jausmui po workation’o“, kuriamas kurios nors sprendimų priėmėjo asmeninis įvaizdis ar tiesiog vadovaujamasi „visi taip daro“.

„Rožinių ryšių su visuomene“ mitai

Taigi, kas yra „rožiniai ryšiai su visuomene“? Tai samprata, kuri remiasi idealistiniu visuomenės ir jos narių vaizdiniu, kuriame visi jie teigiami herojai ir sąmoningai bei racionaliai daro savo sprendimus. Realybė, deja, gana priešinga (ir tai tik ryškės) – daugelis viešosios erdvės sprendimų yra tiesmukai tenkinantys konkrečių individų, o ne visos visuomenės interesą, sprendimai daromi iš trumparegiškų asmeninių (ar grupinių), o ne racionalių visuomeninių paskatų.

Kaip toks savęs apgaudinėjimas atrodo realybėje, gerai atskleidžia dažniausiai kartojamos komunikacijos „aksiomos“, kurios tėra norimo rodymas už esamą (#wishfulthinking).

  1. Apsimetinėjimas (melas) neveikia
    Taip, Putino kampanija Rytų Ukrainoje pralaimėjo, o „Vilniaus prekyba“ grąžino visus „Spindulio“ operacijos metu sutaupytus mokesčius. Tikrai? Deja, melas veikia.
  2. Reputacija neįkainojama
    Atvirkščiai, turi labai aiškią kainą – kiek € sutaupo „Senukai“ neapmokėdami sąskaitų, kiek tiekimo verslų jie perims už pigiau nei pigiai, kiek gamintojų pradės prekes jiems tiekti tiesiogiai?
  3. Atvira ir sąžininga komunikacija sprendžia kitas vadybos problemas
    Dar kartais formuluojama, jog „atvira komunikacija yra kitų sričių sėkmės pagrindas“. Deja, tačiau tai dažniausiai yra labai menkai susiję dalykai – komunikacija neišspręs prasto vadovo, menkos patirties ar kitų problemų, gali tik jas paryškinti ar išblukinti. Tą puikiai šiandien matome Vyriausybės pastangose suvaldyti krizę.
  4. Užsienio sėkmės istorijos tinka Lietuvai
    Anaiptol, kiekvienos visuomenės – o ypač tokių uždarų ir mažų valstybių kaip Lietuva – viešoji erdvė yra itin savita. Todėl sėkmės modelis, padėjęs laimėti valstybėje X, labai retai gali būti tiesmukai multiplikuojamas valstybėje Y. Ta pati klaida dažnai kartojama ir multiplikuojant įvairias „gerąsias praktikas“ tarp skirtingų tikslinių grupių, kurių esminiai skirtumai ir lemia tokio „nepakartojamumo“ nesėkmės.
  5. Komunikacija (ir ryšiai su visuomene) turi būti strateginiai CEO patarėjai
    Labai priklauso nuo konkrečios rinkos (veiklos sektoriaus), organizacijos veikimo modelio ir aplinkos. Kartais užtenka tiesiog kalti kokybiškas taburetes. Panašiai krizės realybėje šiandien vartotojams reikia tualetinio popieriaus, visiškai užmirštant visas „Grigeo“ vamzdžių problemas.
  6. … (sąrašas atviras)

Cinizmo triumfas

Kaip pripažino prelegentai LTKA seminare „Išorinė organizacijų komunikacija pandemijos metu“, krizė privers visus sprendimų priėmėjus į komunikaciją pradėti žiūrėti kaip į realius ir apčiuopiamus rezultatus organizacijai kuriančias veiklas ir įrankius.

Kad ir kaip būtų liūdna, tačiau krizės realybė į užribį pirmiausia išstums daugelį komunikacijos etikos klausimų:

  • mažės žiniasklaidos turinio nepriklausomumas nuo reklamos davėjų (ypač – viešojo sektoriaus);
  • daugelio gyvai pamatyta Covid-19 dezinformacijos galia atvers komunikacijos Pandoros skrynią – į tai įsitrauks visi nuo politikų ir verslo iki NVO sektoriaus;
  • tikslas pateisina priemones“ vėl taps svarbiu atskaitos tašku priimant sprendimus;
  • jeigu etika, sąžiningumas ir socialinė atsakomybė verslui buvo tapę savaime suprantamais ir būtinais reikalavimais, tai dabar (pavyzdžiui, Senukų istorija) jau liko tik dar vienu iš vertinamų aspektų – ir nagrinėjamas poveikis jau ne long-term, o gerokai trumpesnis „čia ir dabar“.

Tiesa, yra ir gerų žinių:

  • įvairūs tik komunikacijos dūmus pučiantys rinkos dalyviai neišvengiamai trauksis – apčiuopiamų rezultatų reikalavimas atsijos visus žadančius, bet nepadarančius;
  • dienomis auga didelės visuomenės dalies informacinis raštingumas – jeigu anksčiau reikėjo nemenkų pastangų paaiškinti, kuo užsiima Kremliaus troliai, tai dabar daugelis asmenine patirtimi gali palyginti, kas yra dezinformacija, kada ji yra tiesioginė, o kada slepiasi po kokiais nors „turinio projektais“ ar panašiomis reklamos priemonėmis;
  • dar labiau išaugs komunikacijos rezultatų matavimo įrankių ir susijusių analitinių paslaugų paklausa – tą dar labiau skatins masinis persikėlimas į nuotolinį bendravimą;
  • nuotolinio darbo patirtis atvers dideles galimybes ne tik lietuvių kalba dirbantiems specialistams – teikti komunikacijos paslaugas užsienio rinkose taps gerokai lengviau, nes vis labiau nyks „gyvo kontakto“ poreikis;
  • nauja realybė gerokai palankesnė ad hoc režimu dirbantiems freelancer’iams, nei dideliems komunikacijos fabrikams – komunikacijos poreikiui fokusuojantis į konkrečias iniciatyvas nuolatinės ilgalaikės sutartys taps vis didesne retenybe, o nuotolinio darbo realybė iš didelių komunikacijos fabrikų atims didelę dalį jų turėto privalumo – grupinio know-how.

Apie koronaviruso ir politikų komunikaciją – diena.lt

Iš „Kauno dienos“ žurnalistės Aušros Lėkos sulaukiau klausimo: „Paskaičiau jūsų skelbiamus patarimus, kokia turi būti komunikacija krizių metu. O gal galėtumėte pakomentuoti, kaip tai Lietuvoje atrodo praktiškai – kokie “koronakomunikacijos” pliusai ir minusai?

Pirma, visos krizės yra apie žalą kažkam. Todėl ir ši – tai žala visuomenei, atskiroms grupėms ir kažkam asmeniškai. Žala neišvengiama ir ji bus. Todėl visas krizės valdymas (ir jo dalis – komunikacija) yra apie tos žalos mažinimą. Ji neišvengiama. Klausimas – kurios dalies (ir kam tenkančios) sugebėsim išvengti?

Antra, komunikacija yra tik bendros vadybos dalis. Komunikacijai labai lengva suversti visą kaltę, nes ji “kraštinė” ir geriausiai matoma. Tuo metu realybėje krizės valdymo pagrindas – vadyba. Komunikacija yra svarbi tik operatyviai ir efektyviai perduodant informaciją visoms susijusioms grupėms. “Koronaviruso” atveju susijusi visa visuomenė, todėl būtent dėl to šios krizės atveju komunikacija yra santykinai svarbesnė, nei konkrečių situacijų krizių valdyme. Jos svarbą didina ir tai, jog žala gresia iš esmės visiems visuomenės nariams asmeniškai, todėl būtina valdyti masių psichologijos procesus (pavyzdžiui, išlaikant balansą tarp dėmesio, susitelkimo ir neleidžiant jam virsti į paniką), o tam geriausiai tinka komunikacijos įrankiai.

Trečia, dėl objektyvių priežasčių virusas Lietuvą pasiekė apytiksliai po 4-6 savaičių nuo esminio protrūkio Kinijoje. Lietuva viena pirmųjų priėmė svarbius vadybinius sprendimus (apribojo judėjimą, įvedė potencialių pacientų stebėseną ir pan.), todėl esminiai vietiniai protrūkiai fiksuojami tik dabar, t.y. praėjus beveik dviems mėnesiams nuo pirmųjų rimtų signalų. Šie du mėnesiai tapo apsaugine pagalve, kuri leido tiek pasiruošti vadybines priemones (klystant ir išradinėjant dviračius, bet pasiruošti). Panašiai ėjosi ir komunikacijai. Iš pradžių buvo siekiama pavojų nuvertinti ir rodyti neva visapusišką pasiruošimą. Vėliau pradėtos pripažinti klaidos ir jos taisomos. Pasitaikė krizės valdytojų bandymų manipuliuoti informacija ir situaciją spalvinti rožinėmis spalvomis, tačiau realybė greitai tokius bandymus sutalžė į šipulius. Dabar jau žengiama atvirumo didinimo keliu.

Ketvirta, krizei valdyti buvo pasitelkti SAM ir VRM ištekliai, tačiau pasirodė, kad jie nepasiruošę – tiek vadybiniai, tiek komunikaciniai įgūdžiai atitinka klasikinį biurokratinį požiūrį “nieko nedarysiu ir praeis”. Iš jo kyla itin ydinga komunikacijos strategija “nutylėti” ir “riboti informaciją”. Paradoksas, tačiau tokioje nacionalinės krizės situacijoje tik maksimalus skaidrumas leidžia išlaikyti visuomenės pasitikėjimą. Tuo metu dabar informacija ribojama, ją bandoma “apipavidalinti” sau naudinga kryptimi, ji teikiama pasirinktinai tik daliai žiniasklaidos priemonių. Kai krizės situacijoje krizės valdymo komunikacija iš esmės turi remtis naujienų agentūros darbo principu – sausi patikrinti faktai kiek įmanoma operatyviau.

Penkta, akivaizdu, kad tiek krizės vadyba, tiek ir jos komunikacija yra kuriama nuo nulio, o ne naudojamasi iš anksto paruoštais planais ir ruošiniais. Pavyzdžiui, JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų ekspertai jau pora dešimtmečių vysto Krizių ir nenumatytų situacijų rizikos komunikacijos modelį (CERC, Crisis & Emergency Risk Communication), kurio išsamus vadovas yra atviras naudoti visiems, patekusiems į nenumatytą situaciją. Modelyje skiriami 5 etapai, o kiekvienam iš jų numatytos gana skirtingi komunikacijos uždaviniai.

Pavyzdžiui, pagal CERC šiuo metu esame 3 krizės etape, jame dėmesys turi būti skiriamas tokiems 6 uždaviniams:
1) Plėsti ir tikslinti visuomenės žinių lygį;
2) Supažindinti su pamatiniais klausimais ir iššūkiais;
3) Skatinti ir plėsti paramą reagavimo veiksmams ir paramos iniciatyvoms;
4) Remtis paveiktų visuomenės grupių reakcija ir tikslinti bei atsakyti į nesusipratimus bei gandus;
5) Tęsti ir kartoti asmeninio pasiruošimo ir elgsenos bei reagavimo svarbą;
6) Sudaryti sąlygas ir skatinti visuomenės narius priiminėti sąmoningus sprendimus, paremtus rizikos/prasmės suvokimu.

Kiekviena iš šių rekomendacijų turi virsti atskirų priemonių planu, kuriame turi būti atsakyti šie klausimai: 1) kam būtina perduoti informaciją (tikslinės grupės); kokiomis priemonėmis informacija garantuotai pasieks numatytus gyventojus (komunikacijos kanalai); kokia naudojama išraiškos forma, kuri tinkama atitinkamai gyventojų grupei (žinių forma); koks autoritetas neša šią žinią (nešėjas); kaip bus užtikrinama, kad žinia atitinkamą gyventojų grupę pasieks pakankamai dažnai ir bus priimta (kalendorius).

Tai nėra paprasta tinkamai įgyvendinti ir įprastu metu, todėl nuosekliai įgyvendinti tokius planus dabar – itin sudėtingas profesinis iššūkis. Pavyzdžiui, kaip dabar greitai “pravesti” viešuosius pirkimus žiniasklaidos plotų ir eterio rezervavimui valstybinei informacijai? Tačiau šių pasiruošimo darbų neatlikus ramiu laikotarpiu – dabar tai krizių situacijos užduotis ir prievolė. Tam reikia daug darbo rankų ir patyrusių protų, todėl jau senokai laikas pasitelkti visų ministerijų ir kitų centrinių įstaigų ryšių su visuomene ir net šakinius specialistus, pradėti skirstyti užduotis ir atsakomybę.

Šešta, baigdamas pasikartosiu, kad pagrindinis krizės valdytojų uždavinys – žalos mažinimas. Todėl net ir šiandien nėra vėlu pradėti dirbti tinkamai ir pagal geriausias rekomendacijas. Nes šiandien neatlikus būtinų darbų rytoj žala jau bus didesnė. Ir priešingai – sudarę sąlygas ir užtikrinę, kad visi gyventojai deramai suvoks medikų rekomendacijas, žiūrėk, ir priartėsim prie tikslo, kad niekam nepritrūks nei ligoninių vietų, nei gydytojų, nei specialios medicininės įrangos. O tai – kuo mažesni visuomenės nuostoliai – ir būtų krizės valdytojų darbo sėkmė.

O gal galite dar duoti vieną patarimą politikams: ką jiems dabar daryti? Ar geriau patylėti, jei neturi ką pasakyti, ar aktyviai reikštis bent jau mokant, kaip pasiūti apsauginę kaukę? ? Kaip politikams rasti savo vietą koronokomunikacijoje, jei net prezidentui tai sunkiai sekėsi? ?

Dėl patarimų politikams – pradėčiau nuo to, kad politikams labiausiai reikėtų vengti “štampų” kaip kad “susitelkime”, “visi kartu”, “iššūkių metas” ir pan. Viso to pakankamai daug sklinda iš krizės valdymo centro, todėl šių minčių kartojimas yra tik aidas, kuris viešoje erdvėje šiuo metu nesusilauks jokio dėmesio. Panaši bėda ir su neargumentuota kritika – “valdantieji nesugeba”, “nesuvaldė” ir pan. Kritika dabar prasminga tik tada, jeigu kartu teikiamas ir sprendimo būdas, geresnio veikimo pavyzdys.

Tuo pat metu politikams šis laikotarpis yra puikus metas rodyti tiek savo kūrybiškumą, tiek sugebėjimą vesti į priekį. Politinės partijos turi didelę organizacinę struktūrą, kurią gali išnaudoti įvairioms su krizės valdymu susijusioms funkcijoms. Jeigu partija neturi gerų idėjų, tai visada galima savo ištekliais prisijungti prie kurios nors prasmingos visuomeninės iniciatyvos – padėti senoliams, atvežti jiems maistą, užsiimti visuomenės švietimu ir pan. Tačiau aktyvios ir išteklių pakankamai turinčios politinės jėgos krizės situaciją tiesiog privalo išnaudoti rodydamos savo lyderystę ir gebėjimus – kurti visuomenines iniciatyvas, jas plėtoti, įtraukti kuo daugiau piliečių, konstruktyviai padėti mažinti krizės pavojus ir žalą. Tokios iniciatyvos (tik neprimityviai reklaminės), kurios sutelktų ir padėtų didelei visuomenės daliai, būtų puiki įžanga į rudens rinkimų kampaniją.

iš diena.lt

Dalis šių atsakymų pasirodė publikacijoje „Koronakomunikacija: kaip telkti, o ne pykdyti“ interneto naujienų portale diena.lt.

Legendinių Kauno „Žalgirio“ rungtynių sąrašas – kada, prieš ką ir dėl ko?

Gimiau 1980-aisiais, pačiame sovietinio režimo „žydėjime“, todėl dar pyplys galėjau mirgančiame spalvotame (cha!) televizoriuje matyti legendinio Kauno „Žalgirio“ rungtynes. Žinoma, tada negalėjau žinoti, ko vertos kurios rungtynės. Užtekdavo, kad „žaidžiam prieš CSKA“ 🙂

Dabar, kai Eurolygos sezonas, panašu, jau baigėsi, o karantino metu atsirado laiko mažiau degantiems hobiams, pabandžiau surinkti – kurių anų rungtynių įrašus galima rasti internete (torrent‘ais, YouTube ar kitur) ir kuo jos buvo svarbios. Todėl šis sąrašas (tikiuosi) palengva pildysis, o kam nepavyks rasti įrašų – rašykit, dalinsiuosi.

TSRS krepšinio čempionate Kauno „Žalgiris“ iki 1983-iųjų metų buvo laimėjęs tik 2 aukso (1947 ir 1951), trejus sidabro (1949, 1952, 1980) ir 7 bronzos (1953-1956, 1971, 1973, 1978) medalių komplektus.

1982: TSRS vs. JAV

Karštas TSRS ir JAV susikirtimas šaltojo karo (ir olimpiadų boikoto) fone

Pasaulio čempionato finalas, kuriame Arvydas Sabonis pirmą kartą žaidė už TSRS rinktinę prieš JAV.

Nors JAV studentai turėjo galimybę paskutiniu metimu laimėti, tačiau nepataikė ir TSRS laimėjo 95-94.

1983: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

A.Sabonis – vos 17-os tapęs pasaulio čempionas

Geriausi kauniečių laikai sovietiniame krepšinyje buvo po karo, todėl 7-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs pakilimas 1983-iaisiais virto realia aukso karštine. Ir jos simboliu tapo jaunasis Arvydas Sabonis – nors šių finalų prieš CSKA vaizdo įrašų kol kas nepavyko surasti, tačiau LRT archyvuose yra specialaus televizinio filmo „Aukso karštligė“ įrašas, kuriame keli tų laikų kadrai.

Pirmąsias rungtynes Maskvoje Žalgiris laimėjo, o antrąsias Kaune pralaimėjo, o lemiamas trečiąsias 1983 metų kovo 20-ąją pralaimėjo 77-79.

1984: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Laimėjo CSKA, vaizdo įrašų kol kas nepavyko surasti.

1985: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Pirmasis tikras Kauno „Žalgirio“ triumfas

Dvejos rungtynės – pirmosios laimėtos Maskvoje 86-71. Antrosios Kaune 77-75. Ir Žalgiris po 34 metų pertraukos tampa TSRS čempionais.

Kol kas pavyko rasti tik antrųjų rungtynių vaizdo įrašą.

1986: Kauno „Žalgiris“ vs. Zagrebo „Cibona“

A.Sabonio techninė po G.Krapiko techninės

Pirmą kartą „Žalgiris“ kovojo dėl Europos čempionų taurės – Europos lygio turnyre, kuriame kovėsi praėjusių metų Europos valstybių krepšinio čempionatų nugalėtojai.

Finale laimėjo „Cibona“ 94-82, tačiau daugiausia dėmesio susilaukė techninė, skirta Arvydui Saboniui už tai, kai jis vožtelėjo Gintaro Krapiko „įžeidėjui“. Žiūrint šių laikų akimis, tiek Krapiko, tiek Sabonio techninės buvo visiškai teisingos ir buvo už ką 😉

1986: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Laimėjo „Žalgiris“, įrašų kol kas nepavyko rasti.

1986: Kauno „Žalgiris“ vs. Ferro Carril Oeste

Rungtynės Argentinoje

Tarpkontinentinė taurė, nors tų metų sėkmė Lietuvoje gal net plačiau žinoma kaip „Viljamo Džonso taurė“.

Rugsėjo 14 d. Buenos Airėse laimėjo finale 87-78. Pusfinalyje 104-77 įveikta Zagrebo „Cibona“. Rungtynių įrašų kol kas nepavyko rasti, keletas kadrų – V.Mačiulio „Krepšinio pasaulyje“ įraše.

1986: TSRS vs. Jugoslavija

Draženo Petrovičiaus pastangų neužteko

Pasaulio čempionato pusfinalis, kuriame A.Sabonis surinko 25 taškus.

Nors likus 2 minutėms Jugoslavija pirmavo 9 taškais, o likus minutei – 6-iais, tačiau TSRS surengė kelias sėkmingas atakas ir ištraukė pratęsimą 85-85. O po jo jau ir laimėjo 91-90.

1986: TSRS vs. JAV

A.Sabonis šuolis ir dėjimas – vadovėliuose

Pasaulio čempionato finalas, kuriame JAV bandė atsirevanšuoti už pralaimėjimą 1982 metų pasaulio čempionate.

Arvydas Sabonis vėl galėjo išbandyti jėgas prieš būsimas NBA žvaigždes. Nors TSRS turėjo paskutinį metimą, bet nepataikė ir pralaimėjo 85-87.

1987: Kauno „Žalgiris“ vs. Zagrebo „Cibona“

„Žalgiris“ žaidė be A.Sabonio

Milane vykusiose „Interncontinental Cup“ varžybose (tos pačios, kaip ir laimėtas 1986-aisiais) „Žalgiris“ liko 8-as iš 8-ių komandų.

Įdomu tai, kad už „Žalgirį“ žaidė Šarūnas Marčiulionis (vienerios rungtynės buvo prieš JAV žvaigždes, kas tapo bilietu į NBA?). Radau rungtynių įrašą, kuriame po pratęsimo 116-113 pralaimėta „Cibonai“.

1987: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Paskutinė ryški sovietinė „Žalgirio“ pergalė

Finalą iš trijų rungtynių laimėjo „Žalgiris“, trečiosios rungtynės Kaune laimėtos 93-83.

Vėlesniuose TSRS čempionatuose – ir 1988-aisiais, ir 1989-aisiais „Žalgiris“ nusileido CSKA ir užėmė tik antrąsias vietas.

Kaip rungtynių metu konstatavo komentatorius, čempionų titulas leido „Žalgiriui“ reabilituotis po prasto pasirodymo tarptautiniuose turnyruose.

1988: Kauno „Žalgiris“ vs. Zagrebo „Cibona“

Varžybos Zagrebe

Europos čempionų taurės varžybos, grupės rungtynės, kurias Zagrebe laimėjo žalgiris 104-101.

Nors rastame vaizdo įraše rašoma, kad tai Lietuvos televizijos archyvas, tačiau įrašo kokybė – labai prasta. O kol kas LRT archyve jokių duomenų apie geresnį įrašą nėra.

1988: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Laimėjo CSKA, įrašų kol kas nepavyko rasti.

1988: TSRS vs. JAV

Įspūdinga centrų kova – A.Sabonis prieš D.Robinson

Olimpiados Seule krepšinio turnyro pusfininalis. Po 1980-ųjų olimpiados boikoto Maskvoje (JAV nedalyvavo) ir 1984-ųjų olimpiados boikoto Los Andžele (TSRS nedalyvavo) tai buvo pirmas rinktinių susidūrimas olimpiadose (ir vienintelis auksinio sovietinio laikotarpio krepšininkams iš Lietuvos).

Už TSRS rinktinę žaidė A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis.

1989: Kauno „Žalgiris“ vs. Vilniaus „Statyba“

Bene paskutinis Š.Marčiulionio sezonas Lietuvoje

Dvejų čempionato rungtynių, vykusių Kaune, įrašai. Abejas laimėjo „Žalgiris“: 103-94 ir 95-85.

Varžybos įdomios tuo, kad galima pamatyti žaidžiant daug jaunų vėliau gerai žinomų Lietuvos krepšininkų.

Pirmąsias Kaune 95-85 laimėjo „Žalgiris“. Antrąsias Vilniuje 103-94.

1989: Kauno „Žalgiris“ vs. Maskvos CSKA

Laimėjo CSKA, įrašų kol kas nepavyko rasti.

„O aš būčiau…“ arba 12 CERC patarimų krizės valdytojams ir jų žinutėms

CERC vadovas (2014 redakcija)

Lietuvos krizės valdytojai daro klaidas, kurių galėtų nebūti ir kurios leistų krizę įveikti lengviau. Jau sulaukiau priekaištų, kad pats neprisidedu prie krizės komunikacijos, nepadedu buvusiems klientams, o tik kritikuoju. Po teisybei, tos pagalbos niekas neprašo, todėl belieka neakivaizdžiai parodyti, kur patarimai surašyti juodu ant balto… imkit ir naudokit, klaidų nekartokit.

CERC modelis

Du krizių komunikacijos korifėjai – Barbara Reynolds ir Matthew Seeger – jau bene du dešimtmečius plėtoja CERC (angl. Crisis and Emergency Risk Communication, lt. Krizių ir nenumatytų atvejų rizikos komunikacija) modelį. Dirbdami CDC (jeigu dar kas nesusidūrėt – pagrindinė JAV kovos su infekcinėmis ligomis įstaiga) jie nuolatos atnaujina ir 2014-aisiais išleido naujausią CERC vadovą. 462 (!) puslapiuose (visas PDF atsisiuntimui apie 11 Mb arba atskirais skyriais su atnaujinimais) pažingsniui išdėstyti visi #CoronaVirus situacijoje darytini veiksmai ir laukiantys iššūkiai.

Teorinis pagrindas CERC modeliui plačiau apibrėžtas moksliniuose straipsniuose:

  • Barbara Reynolds & Matthew W. Seeger (2005), Crisis and Emergency Risk Communication as an Integrative Model, Journal of Health Communication: International Perspectives, 10:1, 43-55.
  • Barbara Reynolds (2006), Response to Best Practices, Journal of Applied Communication Research, 34:3, 249-252, DOI: 10.1080/00909880600771593.
  • Barbara J. Reynolds (2011), When the facts are just not enough: Credibly communicating about risk is riskier when emotions run high and time is short, Toxicology and Applied Pharmacology 254 (2011) 206–214, DOI: 10.1016/j.taap.2010.10.023.

Krizių ir nenumatytų atvejų rizikos komunikacija: 5 etapai

Dar 2005 metais B.Reynolds išskyrė penkis etapus, kuriuose komunikacija telkiama skirtingiems uždaviniams spręsti:

  1. Ikikrizinis – rizikos žinutės, įspėjimai, pasiruošimas
  2. Pradinis įvykis – nežinomybės mažinimas, asmeninis pasiruošimas, palaikymas
  3. Valdymas – besitęsiančios nežinomybės mažinimas, asmeninis pasiruošimas, palaikymas
  4. Sprendimas – informacija apie sprendimą, diskusija apie priežastis ir naujus pavojus, rizikos suvokimas
  5. Įvertinimas – diskusija apie atsako adekvatumą, sutarimas dėl gautų pamokų ir pavojų supratimo

Nors šiuo metu situaciją reikėtų vertinti kaip pasiekusią 3 etapą, tačiau atskirose tikslinėse grupėse (nutolusiose nuo centrinių valstybės jungčių, ribotai besinaudojančiose žinių sklaidos priemonėmis ir pan., o taip pat ir susidariusiose klaidingą suvokimą apie faktinę padėtį) situacija dar gali būti ir 2 etapo ribose.

Komunikacijos tikslai II-ajame krizės etape

Taigi, II etapo komunikacija turi būti orientuota į visas (!) paveiktas tikslines grupes. Šiuo atžvilgiu akivaizdu, kad valstybės institucijų komunikacija remiasi prielaida, jog tiek piliečiai, tiek žiniasklaida yra sąmoningi ir savo iniciatyva ieškos informacijos. Deja, mažiausiai 20-30 proc. gyventojų yra pasyvūs ir nesuras tų žinių, kurios būtinos. Todėl valstybės institucijos turi imtis pro-aktyvios tiesioginės komunikacijos su riboto pasiekiamumo ar socialiai atskirtomis gyventojų grupėmis.

Žinių turinys turi:

  • Reikšti empatiją – suprasti ir raminti emocinę būklę;
  • Būti pateikiamas per tikslinių grupių gerbiamus lyderius ir jų naudojamas priemones;
  • Paaiškinti (gavėjams suprantama kalba) krizės aplinkybes ir pasekmes, tikėtinus rezultatus;
  • Mažinti su krize susijusią nežinomybę;
  • Paaiškinti nenumatyto atvejo valdymo sistemą ir bendruomenės medicinos priemones;
  • Paaiškinti, kaip asmeniškai pasiruošti, kaip elgtis.

Komunikacijos tikslai III-iajame krizės etape

Po pirminių žinių apie nenumatytą įvykį visa susijusi informacija turi būti tęsiama ir atnaujinama (vėlgi, visoms visuomenės grupėms). Naujienų srautas iš esmės turi remtis geresnio pažinimo ir situacijos supratimo duomenimis.

Žinių turinys turi:

  • Plėsti ir tikslinti visuomenės žinių lygį;
  • Supažindinti su pamatiniais klausimais ir iššūkiais;
  • Skatinti ir plėsti paramą reagavimo veiksmams ir paramos iniciatyvoms;
  • Remtis paveiktų visuomenės grupių reakcija ir tikslinti bei atsakyti į nesusipratimus bei gandus;
  • Tęsti ir kartoti asmeninio pasiruošimo ir elgsenos bei reagavimo svarbą;
  • Sudaryti sąlygas ir skatinti visuomenės narius priiminėti sąmoningus sprendimus, paremtus rizikos/prasmės suvokimu.

Tai ką daryti?

Kiekviena iš šių rekomendacijų turi virsti atskirų priemonių planu, kuriame turi būti atsakyti šie klausimai:

  • tikslinės grupės (t.y. kam būtina perduoti informaciją)
  • komunikacijos kanalai (t.y. kokiomis priemonėmis informacija garantuotai pasieks numatytus gyventojus)
  • žinių forma (t.y. kokia naudojama išraiškos forma, kuri tinkama atitinkamai gyventojų grupei)
  • nešėjas (t.y. koks autoritetas neša šią žinią)
  • kalendorius (t.y. kaip bus užtikrinama, kad žinia atitinkamą gyventojų grupę pasieks pakankamai dažnai ir bus priimta)

Darbų – daugiau nei (šiuo metu) yra pasiruošusių rankų. Tai ir yra krizių komunikacijos realybė. Todėl jau senokai laikas pasitelkti visų ministerijų ir kitų centrinių įstaigų RsV ir net šakinius specialistus, pradėti skirstyti užduotis ir atsakomybę.

Koronaviruso panikos valdymas: keli komunikacijos ir psichologijos mokslų patarimai

Anot klasikų, nėra geresnio būdo sukelti paniką kaip paprašyti išlaikyti rimtį. Todėl pastarosiomis dienomis iš atsakingų tarnybų girdimos sausos žinios, jog „situacija kontroliuojama“ ir „oro uoste atvykėliams dalinami lankstinukai“, sukelia daugiau abejonių nei nuramina ir paaiškina.

Ką komunikacijos mokslas sako apie didelio masto socialinės panikos reiškinius? Kaip juos valdyti?

Pirma, panika yra natūrali apsauginė žmogaus ir visuomenės reakcija į pavojų. Panikos priepuolis leidžia sutelkti dėmesį, koncentruoti jėgas ir pastangas nukreipti pavojaus neutralizavimui. Todėl svarbiausias patarimas – panikos nereikia panaikinti. Tik ji turi būti valdoma ir verčiama į konstruktyvią bei į rezultatą orientuotą padidinto budrumo būseną. Ką tai reiškia praktikoje? Išsamią ir lengvai pasiekiamą informaciją. Reguliariai atnaujinamas žinias apie situacijos pasikeitimus. Aiškias rekomendacijas, paverstas į paprastus ir kiekvienam suprantamus „žingsnis-po-žingsnio“ vadovus bei schemas. Žinoma, atskirų šakų specialistams būtina jau detali ir specializuota jų šakos informacija.

Antra, XXI amžiuje kiekvienas socialinis reiškinys – pirmiausia yra informacijos valdymo iššūkis. Todėl krizių valdymas turi prasidėti ir baigtis informacijos surinkimu, jos analize, optimalių sprendimų atranka ir jų poveikio vertinimu. Didžioji (jei ne visa) ši informacija privalo būti vieša ir pasiekiama be jokių barjerų. Tik taip galima neutralizuoti visus gandus, piktybines dezinformacijos kampanijas ar net primityvius bandymus greitai pralobti. Dėl informacijos gausos ir didžiulio informuotinų piliečių būrio būtinos aktyvios informavimo priemonės, padengiančios ne tik „interneto“ ar „socialinių tinklų“ burbulus, bet pasiekiančios ir atokiausių regionų gyventojus.

Trečia, informacijos valdymas negali būti orientuotas į cenzūrą ar situacijos „gražinimą“. Priešingai, turi būti ramiai ir objektyviai vertinama situacija, atvirai kalbama apie pavojus ir bėdas, atvirai apibūdinamas situacijos pavojaus lygis, brėžiamos aiškios ribos, kada situacija švelnėtų arba taptų sudėtingesne (pavyzdžiui, kada mes viruso dar bandome išvengti, o kada jau pripažįstame, kad jo sklaida tapo nevaldoma). Kartu tai reiškia, jog informacijos valdymas yra tiesiogiai susijęs su (ir priklauso nuo) konkrečiomis bazinės (ne informacinės) krizės kontrolės priemonėmis – negali būti manipuliuojama visuomenės „nežinojimu“ ir tikimasi, kad masių psichologiją pavyks „apgauti“.

Šiems uždaviniams vykdyti reikalingas 24/7 režimu dirbantis krizės valdymo centras, kuriame sutelktos visų susijusių šakinių tarnybų pajėgos ir visada yra sprendimus nedelsiant galintis priimti (bei visus reikalingus įgaliojimus turintis) budintis (vėlgi – 24/7 režimu) vadovas.

O ką sako psichologai?

Štai Singapūro psichologų sąjunga (Singapore Psychological Society) vasario pradžioje paskelbė 7 patarimus, kurie skirti jau ne valstybės vadovams, o kiekvienam mums asmeniškai:

  1. Suvokime krizės bendrystę – visi jaučiamės panašiai, todėl kartu galime lengviau įveikti iššūkius, pasidalinti išteklius ir padėti vieni kitiems.
  2. Gerbkime vieni kitus – supraskime, kad problema palies mus visus ir suvokime dėl to kylantį savo susierzinimą. Taip pat gali jaustis ir kiti asmenys, todėl gerbkime jų apsisprendimus ar reakcijas.
  3. Jauskime asmeninę atsakomybę ir pirkime priemones tik kai jų reikia – pertekliniai pirkimai tik kelia paniką ir neleidžia padėti tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai. Kartu tai didina įtampą ir tarpusavio priešiškumą.
  4. Praplėskite savo domėjimosi sritį – viruso tema neišvengiamai dominuos žiniasklaidoje, tačiau netapkite nuo jos priklausomi. Prisiminkite, kad yra kitų naujienų ir klausimų.
  5. Kaltųjų ieškojimai – nors socialinių tinklų eroje lengva prasklaidyti savo liūdesį tiesiog liejant apmaudą internete ir gausinant neigiamų emocijų kiekį, tačiau stabtelėkite ir pamąstykite, kad taip tik prisidedate prie bendro neigiamo fono stiprinimo.
  6. Tikrinkite faktus ir netikėkite melagienomis – remkitės patikimais informacijos šaltiniais, tikrinkite informaciją iš kelių nepriklausomų žiniasklaidos priemonių, remkitės oficialia vietos ir tarptautinių institucijų informacija.
  7. Kreipkitės ir prašykite profesionalų pagalbos, jeigu baimė trukdo užsiimti kasdieniais reikalais – sveikatos apsaugos įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos gali greitai suteikti pagalbą, jų patarimai tikrai padės.

Ar to pakaks įveikti koronavirusą? Šiandien atsakyti niekas negalėtų, tačiau būdami kartu, veikdami atsakingai ir ramiai turime visas galimybes parodyti pavyzdį, kad esame sutelkta ir XXI amžiaus iššūkiams pasiruošusi visuomenė. Kad ir kokios negandos mus užkluptų.

« Older posts Newer posts »