XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 1 of 193)

Kaip įveiksime melą apie skiepus?

„Baltijos tyrimai“ birželio 5-8 dienomis CAWI metodu apklausė 539 gyventojus. Paskelbti rezultatai prilygo mažai informacinei bombai, nes paaiškėjo, kad mažiau nei pusė (47%) piliečių tiki mokslu ir skiepysis nuo koronaviruso, kai skiepai bus sukurti ir nebus nuspręsta taikyti priverstinio vakcinavimo. Šios reprezentatyvios 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausos rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinių punktų. Tai reiškia, kad net optimistiškiausiu atveju už skiepijimą – vos kas antras gyventojas.

Galima būtų guostis, kad kategoriškai prieš skiepus nusistatę 14% gyventojų (jie pasirinko atsakymą „Tikrai nesiskiepysiu“). Kas ketvirtas atsakęs (24%) rinkosi atsakymą „Greičiau nesiskiepys“, o 15% respondentų nežinojo arba negalėjo atsakyti.

Tokie apklausos rezultatai atskleidžia, kad pastaruosius 3 mėnesius vykdyta aktyvi visuomenės informavimo ir švietimo kampanija buvo neefektyvi ir nepasiekė labai didelės dalies piliečių. Piliečiai ne tik netiki viešai skelbiamais mokslo argumentais, tačiau ir atvirai abejoja valstybės viešai teikiama informacija, jos patikimumu.

Ar tai naujas reiškinys?

Situaciją galime palyginti su 2012 metais bendrovės „Spinter tyrimai“ portalo „Delfi“ daryta apklausa. Tuomet visoje Lietuvoje 75 atrankiniuose taškuose buvo apklausti 1009 respondentai. Aiškiai teigiamą nuomonę apie skiepus tuomet turėjo 34,4 proc. tyrimo dalyvių (rezultatų paklaida 3,1 procentinio punkto). Turintys abejonių skiepų nauda išsiskyrė: dėl efektyvumo – 28,9 proc., dėl per didelio pašalinio poveikio – 8,3 proc. Kategoriškai prieš skiepus buvo nusistatę 15,6 proc. tyrimo dalyvių, o nežinojo ir negalėjo atsakyti 12,8 proc.

Kaip matyti iš palyginamojo grafiko – šiandien turime akivaizdžiai mažesnę nedvejojančių skiepų šalininkų grupę. Nors kategoriškų priešininkų ir neturinčiųjų nuomonės grupės iš esmės išliko stabilios, tačiau ankstesni skiepų rėmėjai tapo dvejojančiais skiepų klausimu.

Kas skleidžia dezinformaciją ir kaip į tai siūlo reaguoti ES?

Toks rezultatas nėra atsitiktinis. Tai yra nuoseklių ir tikslingų dezinformacijos kampanijų pasekmė. Įvairūs su tikrove nieko bendra neturintys pasakojimai (naratyvai ir legendos) buvo tiražuojamos įvairių įtakos grupių, kurios siejamos su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika.

Gegužės 20 dieną Europos išorės veiksmų tarnyba (angl. EEAS), kartais vadinama „ES užsienio reikalų ministerija“, paskelbė specialiąją ataskaitą apie dezinformaciją Covid-19 temomis. Ataskaitoje fiksuoti sistemingi oficialių Rusijos ir Kinijos pareigūnų bei institucijų veiksmai, kurie orientuoti į klaidinančios ir melagingos informacijos sklaidą visame pasaulyje, įskaitant ir Europos Sąjungos informacinę erdvę. Lietuvos atveju, žinoma, didžiausią poveikį darė rusų kalba informaciją skleidžiančių žiniasklaidos priemonių veikla – tai seniai žinoma problema, prieš kurią Lietuva kol kas neranda efektyvių ilgalaikių priešnuodžių. Naujiena, kuri turėtų atkreipti dėmesį – tai įvairių socialinių tinklų lyderių veikla, kai jau lietuvių kalba iš esmės buvo tiražuojami Kremliuje sukurti melagingi pasakojimai, toliau plėtojamos įvairios anti-vakcinavimo sąmokslo teorijos.

Neilgai trukus, jau birželio 10 dieną Europos Komisija paskelbė komunikatą „Suvaldyti COVID-19 dezinformaciją – Teisingai suvokti faktus“. Jame ne tik įvardinti pagrindiniai iššūkiai, kuriuos ES turi įveikti kovodama prieš dezinformaciją, bet dar svarbiau – nurodytos priemonės, kurių jau artimiausiu metu imsis ES institucijos. Pirma, tai strateginės komunikacijos pajėgumų stiprinimas, kas leis adekvačiau reaguoti į naujus infodemiją sukėlusios dezinformacijos iššūkius. Antra, glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas dalinantis vykdomais tyrimais ir gautomis įžvalgomis, ypač – įvairių rinkimų kontekste. Trečia, tai tarptautinio bendradarbiavimo kovojant prieš dezinformaciją plėtra, įtraukiant tiek ne ES valstybes, tiek ir aktyviau išnaudojant įvairias tarptautines organizacijas. Ketvirta, tai skaidrumo reikalavimų didinimas įvairioms internete veikiančioms socialinių tinklų platformoms, kas leis sistemiškai užkardyti dezinformacijos sklaidos veiksmus dar ankstyvose stadijose, o taip pat stiprins įvairių faktų tikrinimo komandų, tyrėjų funkcijas. Penkta, specialus dėmesys bus skirtas saviraiškos laisvės užtikrinimui ir demokratiškai pliuralizmo diskusijai, kurioje ypatinga rolė tenka etiškai ir nepriklausomai žiniasklaidai. Šešta, tai piliečių švietimas, supažindinant su dezinformacijos procesais ir jų daroma žala, įgalinant patiems gauti objektyvią mokslu pagrįstą informaciją. Septinta, ES atskirą veiklos lauką išskiria kovoje prieš įvairius „stebuklingus“ gydymo metodus ar priemones, kurios yra tiesioginis vartotojų mulkinimas.

Ar ką nors iš šių priemonių planuoja Lietuva?

Akivaizdu, kad nuolatinės kasdienės Vyriausybės atstovų spaudos konferencijos išnaudojo savo pozityvo potencialą. Pasitikėjimą jomis pakirto dabar jau net Viešųjų pirkimo tarnybos įvertintas melas, kai viešai skelbti pareiškimai apie „tinkamą pasirengimą krizei“ iš esmės sutrukdė sveikatos priežiūros ir kitoms įstaigoms laiku reaguoti į iškilusią grėsmę. Atitinkamas pasitikėjimo lūžis įvyko ir daugelio piliečių vertinimuose, nes jeigu meluojama apie pasiruošimą , tai panašiai negalima pasitikėti ir kitomis teikiamomis kovos prieš virusą priemonėmis? Ir tyrimas situaciją puikiai iliustruoja – žmonės ruošiasi patys kovoti, valstybės pagalbos nei laukia, nei planuoja ja naudotis…

Birželio 4 dieną Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondas paskelbė apie socialinės informacinės kampanijos projektų finansavimo konkursą. Juo siekiama užtikrinti kuo platesnę objektyvios informacijos sklaidą apie koronaviruso infekcijos (COVID-19) plitimo suvaldymą šalyje. Šiai informacinei kampanijai skirta 0,5 mln. eurų iš 2020 metų fondo lėšų.

Nors teoriškai toks konkursas galėtų padėti kovoti prieš dezinformaciją, tačiau jau jo sąlygose numatyti esminiai trukdžiai efektyviai komunikacijai. Paskelbtose sąlygose visa skirta lėšų suma jau „padalinta“ atskirų rūšių žiniasklaidos formoms visiškai to nesiejant su komunikacijos tikslais. O jeigu šie pinigai skiriami kaip „kompensacija už karantiną“, tai tikėtis konkrečių kovos prieš dezinformaciją rezultatų nėra jokio pagrindo.

Kita panaši iniciatyva paskelbta dar balandžio pradžioje, kai Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas paskelbė, jog parama žiniasklaidai bus skirstoma tiesiogiai per Vyriausybės kanceliariją ir kai kurias atskiras ministerijas, įgyvendinant „skubų integruotos komunikacijos ir viešųjų ryšių paslaugų pirkimą“.

Tokie ad hoc „skubūs rėmimai“ rezultatų nedavė – ir tai fiksuojama jau minėtuose „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatuose. Dar svarbiau, jog tokios vienkartinės finansinės injekcijos nesprendžia sisteminių dezinformacijos plitimo priežasčių. Laikinos reklamos kampanijos gali laikinai atsverti nuolatinį dezinformacijos srautą, tačiau dėl savo neefektyvumo ne tik nepasiekia šio tikslo, bet netgi tampa tam tikra priklausomybės forma, kai kampanijai pasibaigus žiniasklaidos priemonės nebetenka motyvacijos atitinkama tematika domėtis be išorinio finansinio atlygio.

Tačiau problema ne tik ribotas Vyriausybės priemonių kovojant prieš dezinformaciją arsenalas. Pavyzdžiui, gegužės 22 dieną Lietuvos mokslo taryba paskelbė atrinkusi 29 mokslininkų grupes, kurios iki 2020 metų pabaigos kurs ir siūlys sprendimus dėl COVID-19 pandemijos padarinių. Deja, tačiau nei vienas tyrimas nėra susijęs su dezinformacijos poveikiu Lietuvos visuomenei. Todėl ir mokslo tyrimų srityje neturime aiškaus veiksmų plano – kaip Lietuva ruošiasi ir kaip kovos su jau padaryta (tą rodo minėto tyrimo rezultatai) žala visuomenei?

Stebina ir kovai prieš dezinformacijai skiriamų lėšų sumos. Pavyzdžiui, apie 2 mln. €, skirti mokslo tyrimams kovai prieš pandemijos žalą, tėra 0,04% iš visų 5 mlrd. €, numatytų koronaviruso padarinių likvidavimui Lietuvoje. Jau minėto fondo viešinimo kampanijai Finansų ministerijos skirti papildomi 0,5 mln. € iš valstybės biudžeto yra vos 0,004% patvirtinto 2020 metų valstybės biudžeto dalis. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu iš ES žadamos naujojo laikotarpio finansinės dalies Lietuvai (apie 6,3 mlrd. €) statybų sektoriui planuojama apie 48% lėšų ir tai vadinama „Lietuvos ateities ekonomikos DNR“.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš ES reagavimo į dezinformacijos atakas?

Apie dezinformacijos žalą ES pradėjo diskutuoti netrukus po hibridinių Kremliaus operacijų Ukrainoje – dar 2015 metais įkurtas specialus EEAS padalinys, vėliau išplėstos dezinformacijos stebėsenos pajėgos, pradėta nuosekliai kaupti ir analizuoti priešiška informacija tiek valstybių narių, tiek ir kaimyninių valstybių informacinėse erdvėse.

Paradoksas, kad pagrindinės kovos prieš dezinformaciją „variklis“ yra Kremliaus veiksmų žalą tiesiogiai patiriančios Rytų Europos valstybės – mūsų kaimynai Latvija, Estija, Lenkija, taip pat Slovakija, Čekija, Rumunija. Tarp jų Lietuvos diplomatai (ar jau kaip ES institucijų darbuotojai) dažnai minimi kaip vieni aktyviausių pokyčių ir naujovių diegėjai (o neretai ir vieni iš autorių). Deja, tačiau mūsų atstovams užsienyje įtikinėti sekasi lengviau, negu įveikti barjerus Lietuvos biurokratinėje mašinoje.

Atskirų pasakojimų plėtros stebėsena ES institucijoms leido ir leidžia reaguoti maksimaliai sparčiai. Pavyzdžiui, vasario-kovo mėnesiais fiksavus Rusijos ir Kinijos pastangas sumenkinti bendrą ES valstybių kovą prieš viruso žalą, buvo pradėta aktyvi informacinė kampanija, kurios metu faktais pagrįstas ES indėlis, valstybių narių tarpusavio pagalbos mastas, paneigti dažniausiai fiktyviai parodomieji ir net priešiški ar žalingi Rusijos ir/ar Kinijos „dovanų paketai“. Į šią iniciatyvą aktyviai įsitraukė aukščiausi Europos vadovai, o viena dažniausiai matomų temos lyderių tapo pati Europos Komisijos vadovė – Ursula von der Leyen.

Jau minėtas EK komunikatas yra pavyzdys, jog ES institucijų pajėgos sugeba greitai persigrupuoti ir dėmesį sutelkti į akivaizdžius iššūkius. Tai geras pavyzdys, kad ir Lietuvoje Vyriausybės komanda ir šakinių ministerijų specialistai gali ir turi parengti atitinkamą veiksmų planą Lietuvai (juo labiau, kad bent viena ministerija puikiai žino, kas jame turi būti). Šis planas ne tik turi būti adekvatus ir orientuotas į aiškius visuomenės narių nuomonės pokyčius, o ir turėti labai konkretų ir pakankamą finansinį užnugarį. Juk būtent visuomenės nuomonės kaita – infodemija – yra tas socialinis reiškinys, kuris gali lemti esmines prasidėjusios ilgalaikės kovos prieš COVID-19 klaidas.

Komentaras paskelbtas portale www.delfi.lt.

Apie „žvaigždžių“ likimą partijų sąrašuose ir politikoje

„Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ kartu su vedėju Raigardu Musnicku ir psichologu Gedminu Navaičiu kalbėjome apie politinių partijų sąrašuose dygstančias „žvaigždes“ ir šio reiškinio priežastis bei pasekmes.

Kelios mano mintys:

– (nuo 08:45) Nemaža dalis žmonių Seimo nariais tampa to nesitikėdami ir todėl – nepasiruošę.

– Veikia Maslow piramidė. Žmogui natūralu augti ir norėti daugiau. Versle, kultūroje, religijoje, kariuomenėje, … – tautos atstovybė atrodo kaip lipimas į viršų. Nors realiai nepatekus į valdančiąją daugumą nieko panašaus. Valdžia de facto – biurokratinėse institucijose ir jų sprendimuose.

– Žmogus gali būti geras amatininkas. Bet ieško daugiau – pripažinimo, sprendimo teisės.

– Dalis rinkimų mechanizmo dalyvių išrenkami dėl to, kad yra geresni techninis proceso dalyviai, o ne atskiro dalyko, amato žinovai. Todėl Seime daugiau techninio proceso žinovų, nei savo sričių specialistų.

– (nuo 18:35) Seime išlieka arba turintys kompetencijų, arba tapę mechanizmo detalėmis. Kiti keičiasi (ir išeina). Ir jiems tai tragedija – po 4 metų grįžti į savo sritį, kur esi ir atsilikęs nuo konkurentų, ir kompetencijas praradęs. Padarius tyrimus matytume, kad daugelis turi daug problemų grįžti atgal.

– (nuo 20:10) Seimas yra teisėkūros institucija. Tam reikia žinių, kaip tai vyksta. Neužtenka turėti gerą idėją – reikia žinoti vidines procedūras, smulkų „žaidimą“. Kitaip galima greitai patekti į aklagatvį. Ir todėl beveik pusė Seimo narių iš esmės yra statistai. Net ir valdančiojoj koalicijoj. Nors jie gali turėti pozą, kad dalyvavo priimant sprendimus, dalino 200 ar 100 €. Nors realiai sprendimus priima 5-10 žmonių. Visi kiti iš esmės statistai. Tai moralinis iššūkis – iš savo šakos atėjus kaip lyderiui čia reikia būti tik statistu. Dienos pabaigoje kiekvienas toks pradeda suvokti, kad yra tik proceso įformintojas.

– (nuo 25:05) Kiekvienas galvojam, kad esam kažko verti. Ir todėl kiekviena „žvaigždė“ galvoja, kad Seime gali kažką „nuveikti“. Politinių partijų siekis yra ciniškas ir racionalus – reikia lengvai atpažįstamo personažo, kurio pavardė sąraše būtų lengvai atpažįstama ir motyvas rinkėjui rinktis. Iš „žvaigždės“ pusės motyvai labai skirtingi – gal karjeros nuolydis žemyn, gal reikia stabilesnio gyvenimo etapo, gal nusibodo dabartinė profesinė veikla, gal kažkas įtikėjo, kad gali padaryti tam tikrus pokyčius. Motyvacija gali būti labai įvairi. Koks kompleksas veikia konkrečiu atveju – gali būti skirtingai.

– (nuo 37:15) Politika yra neefektyvus ir laikui imlus procesas, kuris profesinio pasitenkinimo neduoda. Aukščiausio lygio meno, sporto, verslo, religijos „žvaigždžių“ politikoje nepamatysime. Net ir pinigine prasme jie turi aukotis. Kartais juos galim pamatyti ministerijose, šakinėse institucijose. Seime mes matom B ar C lygio „žvaigždes“, kurių užtenka sugeneruoti motyvacijos rinkėjams srautą rinkimuose, bet nėra tai, dėl ko eitum į teatrą. Išimtis gal Arūnas Valinskas, kuris pats savaime buvo sąrašo lyderis.

iš ziniuradijas.lt

Laidos įrašas „Ko iš politikos nori „žvaigždės“ radijo stoties interneto svetainėje.

Apie J.Narkevič namo statybas ir įkaitais laikomą valdančiąją koaliciją – Žinių radijas

„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie Jarslov Narkevič namo istorijos vertinimą ir pasekmes kalbino Aurimas Perednis.

Mano pagrindinės mintys:

– 2016-ųjų pabaigoje LVŽS programoje buvo aiški nuostata kovoti prieš korupciją ir mažinti valstybės lėšų švaistymą, didinti skaidrumą, padėti žiniasklaidai aiškintis neaiškius atvejus.

– Dabar yra vienas aiškus klausimas – namas stovi, o skola „kabo“. Ir niekas, panašu, šitos situacijos aiškintis nenori. Tai korupcijos apraiška, gerai, kad žiniasklaida kelia tokius klausimus.

– Valstiečiai yra patekę į įkaito situaciją, kai 2019 metų birželį pasirašė koalicijos susitarimą su lenkais, tvarkiečiais ir socialdarbiečiais. Didžioji dauguma yra patekusi į jų manipuliacijas ir tenka gelbėti savo koalicijos „draugus“. Vertybinės nuostatos, su kuriomis valstiečiai atėjo į rinkimus, yra paliktos kažkur šone.

– Virsmas nebuvo momentinis. Iš pradžių prieš korupcijos apraiškas buvo kovojama, tai paskui pagrindinis tos antikorupcinės vėliavos nešėjas Vytautas Bakas tapo nebepriimtinas, jis išėjo iš valdančiosios daugumos.

– Lūžis įvyko sudarius koaliciją, visokių gražulių priėmimas į savo gretas reiškė, kad tampama tiesiogiai ar netiesiogiai jų bendrininkų ir principų nešiotoju. Tie, kas nenorėjo taikytis, kas norėjo tęsti pirminę liniją, jie tapo nebepageidaujami.

– Tai reputacinis smūgis ir pasitikėjimo praradimas vėl bus. Aišku, ne visai visuomenei svarbu korupcijos mažinimas arba kova prieš korupciją, tai atitinkamai visa visuomenė nereaguos. 2016 metais tai buvo vienas iš konkurencinių pranašumų, kuo valstiečiai pasižymėjo, kuo buvo gera kartu dirbti, nes matėsi, kad mes kartu dirbam mažindami korupcijos apraiškas, kovodami prieš valstybės lėšų švaistymą, didindami efektyvumą, tačiau kiek dabar likę tų rinkėjų, kuriems anuomet buvo svarbu gretose… Sakyčiau, nubyrėjimas jau buvo žymus jau anksčiau, kai buvo sėkmingai pradėta prieš mgbaltic’us ir kitus veikusius politinę sistemą, bet toliau ta kova ties Vytauto Bako tyrimu sustojo. Toliau tos veiklos, rekomendacijos, kurios buvo numatytos tyrime, jos kažkaip įgyvendinamos labai iš lėto, o kai kurios visiškai sustojusios.

– Šiai istorijai plėtotis yra per mažai laiko. Iki Seimo rinkimų per mažai laiko priimti svarbius sprendimus ir politinės valios gali būti per mažai. Jeigu su Jaroslavu Narkevič jau anksčiau situacija buvo įkaitusi ir tas sprendimas brendo, bet net tada LLRA vadovybei jai užstojus nebuvo pasipriešinta. Jau tada nebuvo politinės valios eiti į konfliktą. Tai dabar, likus kažkur 20 savaičių iki rinkimų, laiko gali pristigti ir tai gali būti esminis faktorius.

– Be koalicijos pabaigti kadenciją – galimas scenarijus, tačiau tam reikia politinės valios ir drąsos, nes tai reiškia, kad valstybės lieka be Vyriausybės sudėtingu momentu arba bent jau be esminio Vyriausybės narių palaikymo. Tai klausimas, kaip į tai reaguotų opozicija. Galbūt opozicija galėtų konstruktyviai paremti mažumos Vyriausybę ikirinkiminiu laikotarpiu, tačiau dabartinėje situacijoje tai būtų išties sudėtingas sprendimas.

iš ziniuradijas.lt

Laidos įrašas „Kaip Jūs vertinate istoriją dėl ministro J. Narkevičiaus namo rekonstrukcijos?“ radijo stoties interneto svetainėje. Mano pasisakymas – nuo 44:30 iki 51:00.

Apie medžioklės lankais įteisinimą – lrytas.lt

Iš lrytas.lt žurnalisto Tado Ignatavičiaus sulaukiau klausimo, kaip vertinu Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos sprendimą įteisinti medžioklę lankais. Mano atsakymas:

Aplinkos ministro bandymas įteisinti medžioklę lankais ir švelninti kitus medžioklės ribojimų šiurkščiai kertasi su pagrindinėmis žaliųjų judėjimo idėjomis – pagarba gamtai, gyvosios gamtos tausojimu, humanišku elgesiu su gyvūnais.

Toks sprendimas sudaro galimybę oponentams tęsti aštrią kritiką dėl LVŽS vykdomos aplinkosaugos politikos. Galima prisiminti ginčus dėl didinamų miško kirtimų, šiukšlių deginimo ir kitų didelį rezonansą visuomenėje sukėlusių politinių sprendimų. Jeigu iki šiol buvo galima rasti racionalių argumentų tiems sprendimams (pavyzdžiui, šalies ūkis, darbo vietos ir pan.), tai pataikavimas vien medžiotojų azartui jau yra visiškai kito – emocinio – lygio sprendimas ir tai sukelia esminę abejonę, ar LVŽS rinkimų kampanijos pažadai puoselėti žaliąsias idėjas buvo tik bukas melas?

Kad šį atvejį rimtai vertina ir suvokia jo strateginę grėsmę LVŽS lyderiai, rodo jų greita reakcija – tiek sąjungos pirmininkas, tiek Vyriausybės vadovas nedelsdami ėmėsi priemonių stabdyti tokių idėjų įgyvendinimą. Ir nors trumpalaikis skandalo poveikis gali būti nežymus, tačiau ilgu laikotarpiu jis kuria labai pavojingą LVŽS „Achilo kulną“, kurį oponentai tikrai išnaudos Seimo rinkimų kampanijoje.

Tai, kad sprendimas atšauktas, leidžia LVŽS „lokalizuoti“ patirtą reputacinę žalą, susieti ją su atskira interesų grupe ir jos gynėjais partijoje, tačiau panašu, kad ministras nusiteikęs medžioklės ribojimų švelninimo politiką tęsti toliau, kas reiškia, kad oponentams ši erdvė išliks perspektyvia tema kritikai plėtoti.

iš lrytas.lt

Nuomonė panaudota publikacijoje „Pašauto žvėries kailyje atsidūręs K. Mažeika: kraujuoja, bet postą gali išsaugoti“ interneto naujienų portale lrytas.lt.

Rožinės PR sampratos laidotuvės

Svarbu! Tai mano skeptiška artimiausios ateities prognozė. Tai nereiškia, kad aš gresiantiems pokyčiams pritariu ar jie man patinka.

Gerais laikais galima daug pinigų skirti dalykams, kurie nėra lengvai pamatuojami ir žada tik įsivaizduojamą, spėjamą, numanomą naudą. Būtent tokiai išlaidų grupei dar visai neseniai buvo galima priskirti nemenką dalį įvairių komunikacijos sektoriaus „nice-to-have“ išlaidų.

Tokių „minkštųjų“ priemonių grupė buvo gausi ir ryšių su visuomene sektoriuje. Nuo organizacijų socialinės atsakomybės, kiekybiškai nevertinamų rėmimo ar labdaros projektų iki vidaus ar išorės komunikacijos iniciatyvų, kai nauda kiekybiškai nematuojama, o džiaugiamasi „padidėjusiu kolektyvo bendrumo jausmui po workation’o“, kuriamas kurios nors sprendimų priėmėjo asmeninis įvaizdis ar tiesiog vadovaujamasi „visi taip daro“.

„Rožinių ryšių su visuomene“ mitai

Taigi, kas yra „rožiniai ryšiai su visuomene“? Tai samprata, kuri remiasi idealistiniu visuomenės ir jos narių vaizdiniu, kuriame visi jie teigiami herojai ir sąmoningai bei racionaliai daro savo sprendimus. Realybė, deja, gana priešinga (ir tai tik ryškės) – daugelis viešosios erdvės sprendimų yra tiesmukai tenkinantys konkrečių individų, o ne visos visuomenės interesą, sprendimai daromi iš trumparegiškų asmeninių (ar grupinių), o ne racionalių visuomeninių paskatų.

Kaip toks savęs apgaudinėjimas atrodo realybėje, gerai atskleidžia dažniausiai kartojamos komunikacijos „aksiomos“, kurios tėra norimo rodymas už esamą (#wishfulthinking).

  1. Apsimetinėjimas (melas) neveikia
    Taip, Putino kampanija Rytų Ukrainoje pralaimėjo, o „Vilniaus prekyba“ grąžino visus „Spindulio“ operacijos metu sutaupytus mokesčius. Tikrai? Deja, melas veikia.
  2. Reputacija neįkainojama
    Atvirkščiai, turi labai aiškią kainą – kiek € sutaupo „Senukai“ neapmokėdami sąskaitų, kiek tiekimo verslų jie perims už pigiau nei pigiai, kiek gamintojų pradės prekes jiems tiekti tiesiogiai?
  3. Atvira ir sąžininga komunikacija sprendžia kitas vadybos problemas
    Dar kartais formuluojama, jog „atvira komunikacija yra kitų sričių sėkmės pagrindas“. Deja, tačiau tai dažniausiai yra labai menkai susiję dalykai – komunikacija neišspręs prasto vadovo, menkos patirties ar kitų problemų, gali tik jas paryškinti ar išblukinti. Tą puikiai šiandien matome Vyriausybės pastangose suvaldyti krizę.
  4. Užsienio sėkmės istorijos tinka Lietuvai
    Anaiptol, kiekvienos visuomenės – o ypač tokių uždarų ir mažų valstybių kaip Lietuva – viešoji erdvė yra itin savita. Todėl sėkmės modelis, padėjęs laimėti valstybėje X, labai retai gali būti tiesmukai multiplikuojamas valstybėje Y. Ta pati klaida dažnai kartojama ir multiplikuojant įvairias „gerąsias praktikas“ tarp skirtingų tikslinių grupių, kurių esminiai skirtumai ir lemia tokio „nepakartojamumo“ nesėkmės.
  5. Komunikacija (ir ryšiai su visuomene) turi būti strateginiai CEO patarėjai
    Labai priklauso nuo konkrečios rinkos (veiklos sektoriaus), organizacijos veikimo modelio ir aplinkos. Kartais užtenka tiesiog kalti kokybiškas taburetes. Panašiai krizės realybėje šiandien vartotojams reikia tualetinio popieriaus, visiškai užmirštant visas „Grigeo“ vamzdžių problemas.
  6. … (sąrašas atviras)

Cinizmo triumfas

Kaip pripažino prelegentai LTKA seminare „Išorinė organizacijų komunikacija pandemijos metu“, krizė privers visus sprendimų priėmėjus į komunikaciją pradėti žiūrėti kaip į realius ir apčiuopiamus rezultatus organizacijai kuriančias veiklas ir įrankius.

Kad ir kaip būtų liūdna, tačiau krizės realybė į užribį pirmiausia išstums daugelį komunikacijos etikos klausimų:

  • mažės žiniasklaidos turinio nepriklausomumas nuo reklamos davėjų (ypač – viešojo sektoriaus);
  • daugelio gyvai pamatyta Covid-19 dezinformacijos galia atvers komunikacijos Pandoros skrynią – į tai įsitrauks visi nuo politikų ir verslo iki NVO sektoriaus;
  • tikslas pateisina priemones“ vėl taps svarbiu atskaitos tašku priimant sprendimus;
  • jeigu etika, sąžiningumas ir socialinė atsakomybė verslui buvo tapę savaime suprantamais ir būtinais reikalavimais, tai dabar (pavyzdžiui, Senukų istorija) jau liko tik dar vienu iš vertinamų aspektų – ir nagrinėjamas poveikis jau ne long-term, o gerokai trumpesnis „čia ir dabar“.

Tiesa, yra ir gerų žinių:

  • įvairūs tik komunikacijos dūmus pučiantys rinkos dalyviai neišvengiamai trauksis – apčiuopiamų rezultatų reikalavimas atsijos visus žadančius, bet nepadarančius;
  • dienomis auga didelės visuomenės dalies informacinis raštingumas – jeigu anksčiau reikėjo nemenkų pastangų paaiškinti, kuo užsiima Kremliaus troliai, tai dabar daugelis asmenine patirtimi gali palyginti, kas yra dezinformacija, kada ji yra tiesioginė, o kada slepiasi po kokiais nors „turinio projektais“ ar panašiomis reklamos priemonėmis;
  • dar labiau išaugs komunikacijos rezultatų matavimo įrankių ir susijusių analitinių paslaugų paklausa – tą dar labiau skatins masinis persikėlimas į nuotolinį bendravimą;
  • nuotolinio darbo patirtis atvers dideles galimybes ne tik lietuvių kalba dirbantiems specialistams – teikti komunikacijos paslaugas užsienio rinkose taps gerokai lengviau, nes vis labiau nyks „gyvo kontakto“ poreikis;
  • nauja realybė gerokai palankesnė ad hoc režimu dirbantiems freelancer’iams, nei dideliems komunikacijos fabrikams – komunikacijos poreikiui fokusuojantis į konkrečias iniciatyvas nuolatinės ilgalaikės sutartys taps vis didesne retenybe, o nuotolinio darbo realybė iš didelių komunikacijos fabrikų atims didelę dalį jų turėto privalumo – grupinio know-how.
« Older posts